Kuomet jau atrodė, kad padėtis tiesiog nebegali pablogėti, paaiškėjo, kad erdvės situacijos prastėjimui vis dar pakankamai. Netgi kai kurios neva „atsakingos“ euro zonos valstybės susidūrė su netikėtu palūkanų normos augimu. Tad dabar viso pasaulio ekonomistai diskutuoja ne vien apie tai, ar euras išgyvens, bet ir apie tai, ką reikėtų daryti, kad toks potencialus euro zonos žlugimas sukeltų kuo mažiau sumaišties.
Panašu, kad Europos lyderiai, kad ir kaip besistengtų išsaugoti eurą, iki galo vis vien nesuvokia, ką gi iš tikrųjų reikėtų padaryti, kad valiuta sėkmingai funkcionuotų. Išankstinis požiūris, vyravęs euro kūrimo metu, apsiribojo tuo, kad sėkmingam euro funkcionavimui pakaks tiesiog fiskalinės disciplinos. Nei vienos valstybės narės fiskalinis deficitas ar įsiskolinimas neturėjo viršyta tam tikros nustatytos normos. Bet prieš krizę Airija ir Ispanija turėjo teigiamą biudžeto balansą ir mažus įsiskolinimus, kurie krizės metu staiga pavirto į didžiulį biudžeto deficitą ir milžiniškas skolas. Taigi dabar Europos lyderiai kalba apie būtinybę kontroliuoti euro zonos valstybių einamosios sąskaitos deficitą.
Tokiu atveju itin įdomu tampa tai, kad toliau besivystant euro krizei, saugiausia zona globalioms investicijoms taps JAV, kuri kaip tik ir pasižymi milžinišku valstybės einamosios sąskaitos deficitu. Taigi kaip tokiu atveju Europos Sąjungos lyderiai nuspręstų, kas yra „geras“ einamosios sąskaitos deficitas (tas, kuris padeda vyriausybėms sukurti palankią verslo aplinką ir pritraukti tiesiogines užsienio investicijas), ir kas yra „blogas“ einamosios sąskaitos deficitas. Bandymas išvengti „blogo“ einamosios sąskaitos deficito greičiausiai keltų būtinybę griežtai įsikišti į privatųjį sektorių, kas savo ruožtu reikštų, jog neoliberaliosios ekonominės doktrinos principai, taip mėgstami euro zonos kūrėjų, turėtų būti atmesti ir pamiršti.
Tinkamo sprendimo paieškos į viešąjį diskursą kaip visuomet sugrąžina ankstesniųjų pokrizinių diskusijų metu išsakytus argumentus. Po kiekvienos ekonominės krizės yra suformuluojamas konkretus krizės priežasčių paaiškinimas. O dar kitos krizės metu pasirodo, jog toks paaiškinimas, tikęs ankstesniojo precedento supratimui, naujos krizės akivaizdoje atrodo besąs klaidingas arba bent jau neadekvatus. Devintojo dešimtmečio Lotynų Amerikos krizė kilo dėl besaikio skolinimosi. Bet tai negalėjo paaiškinti 1994 metų Meksikos krizės. Tad pastarosios krizės atveju ekonominių sunkumų priežastimi buvo įvardintas pernelyg mažas taupymas.
Tuomet atėjo Pietryčių Azijos krizės eilė. Krizės ištiktos valstybės pasižymėjo aukštais taupymo rodikliais, tad ekonominių sunkumų priežastimi buvo įvardintas prastas valstybių valdymas. Bet toks argumentas būtų visiškai netikęs dar anksčiau Skandinavų valstybes apėmusiai krizei paaiškinti. Juk Skandinavų valstybės visuomet išsiskyrė savo itin skaidriu ir išmintingu valdymu.
Kita vertus, visus šiuos atvejus vienija vienas bendras dalykas, tinkantis ir 2008 metų krizei. Finansiniai sektoriai tiesiog elgėsi netinkamai, nesugebėjo įvertinti kreditingumo ir pamatuoti rizikos, o tai jie tiesiog privalėjo daryti. Tokios problemos dažnai nutinka ir nesvarbu, ar su euru, ar be jo. Kita vertus, euras apsunkino valstybių vyriausybių galimybes tinkamai reaguoti. Problema ne tik ta, jog euras atėmė dvi esmines reguliavimo priemones – palūkanų normą ir valiutos kursą – ir galiausiai nieko vietoj to nepasiūlė. Ir ne tik ta, kad Europos Centrinis bankas pagal savo dabartinį mandatą dėmesį tegali koncentruoja tik į infliacijos kontrolę, pamirštant, jog esminiai dabarties iššūkiai yra nedarbo mažinimas, ekonominio augimo užtikrinimas ir finansinis stabilumas. Svarbiausia tai, kad vieningoje monetarinėje sąjungoje visiškai neegzistavo bendra fiskalinė politika. O tai savo ruožtu iššaukė mokesčių varžytuves – lenktynes, kurių esmė buvo kuo labiau sumažinti mokesčius, taip paskatinti investavimą, padidinti ekonomikos augimą ir galiausiai pelningai eksportuoti į kitas Europos Sąjungos rinkas.
Darbo migracija tokioje bendros fiskalinės politikos neturinčioje sąjungoje taip pat tampa ydinga. Iš esmės dabar žmonės tiesiog gali pasirinkti, ar jie norėtų susimokėti mokesčius savo valstybei ir padėti padengti jos įsiskolinimus, ar pasirinkti emigruoti į kitą šalį. Be abejo, darbo migracija yra puikus dalykas, nes padeda pasiskirstyti darbo jėgai ten, kur darbo našumas ir pelningumas yra aukščiausias. Bet tokio pobūdžio darbo migracija, kokia egzistuoja Europos Sąjungoje, paprasčiausiai mažina produktyvumą.
Migracija yra vienas iš reguliavimo mechanizmų, kuris padeda šiandieninei JAV susitvarkyti ir sėkmingai palaikyti bendros rinkos ir vieningos valiutos sistemą. Dar svarbiau, kad tai federaliniu lygmeniu užtikrina pagalbą valstijų ekonomikoms: toms valstijoms, kurios, tarkime, susiduria su nedarbo problema, gali būti perskirstyta mokesčių našta. Kita vertus, JAV priima ir tai, kad tose valstijose, kurios darbo rinkoje nesugeba funkcionuoti konkurencingai, depopuliacija galėtų būti natūrali išeitis. Bet ar Europos valstybės, kurios nebegali išlaikyti tinkamo produktyvumo, yra pasirengusios depopuliacijai? Priešingu atveju, ar jos yra tikrai pasirengusios skausmingiems devalvacijos procesams?
Šiaurinės Europos Sąjungos valstybės pabrėžia, jog euras sėkmingai funkcionuotų tiktai tada, jei visos sąjungos valstybės elgtųsi disciplinuotai. Bet greičiausiai vien moralinių įsipareigojimų čia nepakaktų. Be abejo, galima kaltinti pietines Europos Sąjungos valstybės dėl jų fiskalinio pasileidimo ar dėl to, jog jos leido laisvajai rinkai tapti visiškai nekontroliuojamai. Bet tai realiai neapima tikrosios reikalo esmės: milžiniškos skolos, susidariusios dėl privataus ar viešojo sektoriaus apsiskaičiavimų, privalo būti suvaldytos dabartinėje euro zonos struktūroje.
Šiandieniniai viešojo sektoriaus išlaidų apkarpymai vakarykščio išlaidavimo sukeltų problemų neišspręs – greičiau pastūmės ekonomikas į gilesnę recesiją. Europos lyderiai tai supranta. Jie žino, kad ekonomikų augimas yra būtinas. Bet vietoj to, kad kovotų su šiandieninėmis problemomis ir ieškotų priemonių ekonomikos augimo paskatinimui, Europos lyderiai užsiima nesibaigiančių pamokslų skaitymu. Apie tai, ką gi privalėjo padaryti ankstesniosios vyriausybės. Pačius pamokslautojus tai gal ir patenkina, bet vargu ar taip bus išspręstos Europos problemos. Ir tai tuo labiau neišgelbės euro.
Josephas E. Stiglitzas yra Kolumbijos Universiteto profesorius ir Nobelio ekonomikos premijos laureatas.
