Nuvilnijus priėmimui į Lietuvos aukštąsias mokyklas, kylant diskusijoms apie Lietuvos švietimo sistemą, reformą, perspektyvas, vis dažniau atsiranda lyginimų su aukštuoju mokslu užsienyje ir galimybėmis ten. Ką mūsų šalies švietimo sistema gali pasiūlyti ir kokius argumentus pateikti priklauso ir nuo vystomo nacionalinės reikšmės kultūros kaitos projekto „Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas bei diegimas“, įsitikinęs jo vadovas, Vilniaus universiteto prorektorius doc. dr. Juozas Galginaitis.
Kam reikalingos taisyklės arba Studijos – kaip masinis reiškinys
Pasak nacionalinio projekto vadovo ir akademinių reikalų prorektoriaus, daug šimtmečių atgal studijos ir universitetai buvo vienetinis dalykas bei privilegija. Todėl joms ir nereikėjo nei aprašų, nei reglamentavimų. Tai nebuvo masinis reiškinys. Taigi ir žinios, gebėjimai, įgūdžiai, kompetencijos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas arba per patirtį ir asmeniškai. Tam tikro mokytojo mokykla buvo gyva tol, kol ji buvo perduodama per jo mokinius. Istorijos vingiai koregavo situaciją, studentų daugėjo. Todėl prireikė ir sistemos, o vėliau – net aprašų ir taisyklių, kaip turi ta sistema veikti. Studijų procesas tapo masiniu reiškiniu.
„Tam tikrą sistemos poreikį diktavo ir pati situacija. Ilgą laiką mes vadovavomės vien tik tuo ar beveik vien tik tuo, kaip studijas matė dėstantieji – profesoriai, akademikai, docentai, daktarai, lektoriai ir pan. Taip susiklostė, kad ilgainiui ir visai neretai kiekvienas dėstytojas (ir jau net mokyklose – mokytojas) pradėdavo galvoti, kad jų dalykas – svarbiausias. O tai, savo ruožtu, įtakojo užduodamų savarankiškų darbų kiekį. Ir štai vieną dieną viską sudėjus, pasirodė, kad statistikai skaičiuojant esamą laiką paroje niekaip negalima visko aprėpti. Manau, kad tai viena priežasčių, kodėl paplito nusirašinėjimai,“ – svarsto doc. dr. J. Galginaitis.
Docentas įsitikinęs, kad šie pokyčiai labai natūraliai paskatino atsigręžti į studentą, ir čia ieškoti priežasčių. Savo ruožtu, taip atsigręžta ir į aprašus bei reglamentavimus. Iš vienos pusės, jie apsunkina procesą, iš kitos – be jų neįmanoma organizuoti ir įgyvendinti aukštos kokybės masinių studijų. „Tuomet, kai yra detalesni aprašai, kai išsilavinimas taip pat tapo savotišku masiniu reiškiniu, mes turim kuo racionaliau viską įvertinti – ir savo laiką, ir pajėgumus, ir tikslą, – projekto natūralų poreikį iškelia jo vadovas. – Tad ir prasideda aprašymas, loginis dėstymas. Sudėliojama, ką reiktų išmokti per bazinius keturis metus, kokius modulius išdėstyti, ką – dar per papildomus ir pan. Tuomet pasidaro labai aišku, kad negalima dėti automobiliui ratų, jei nėra kur jų užkabinti. Taigi automatiškai turi būti pasirengta kiekvieno studento atėjimui – sudaromos programos, numatomi dėstytojai. Pastarieji turi detaliai aprašyti siekius, rezultatus, parinkti naujausius ir tinkamiausius mokslinės literatūros šaltinius.“
Pasak nacionalinio projekto vadovo, negalima pamiršti, jog šio projekto vienas didžiausių privalumų – tai galimybė naudotis mobilumu tiek šalies viduje, tiek už jo ribų. Norint „keliauti“ per programas, būtinas jų palyginamumas: palyginamumas tarp tos pačios specialybės skirtinguose universitetuose, kaip ir skirtingose šalyse. Svarbu, kad studentas, studijavęs kelis metus Lietuvoje, gali drąsiai važiuoti studijuoti į užsienį. Tai didelis privalumas – ypač šiuo laikotarpiu, kai užsienio universitetai vis labiau vilioja šalies jaunimą ir kai Lietuvos universitetai vis labiau atsiveria kitų šalių studentams.
Universitetų niveliacija ar unikalumo išlaikymas?
„Vis dėlto, mes (t. y. universitetai ir jų bendruomenės) niekada nebūsime vienodais! – įsitikinęs doc. dr. J. Galginaitis. – Juk, pvz., ir automobilius kuria visus pagal tą pačią arba labai panašią principinę technologinę liniją, bet Mersedes niekada nebuvo tas pats, kaip Žiguliai. Taip ir su universitetų studijomis ir jų baigimą patvirtinančių diplomų skirtumais – jie niekada neišnyks. Mes jų nesuvienodinsim – tai nei siekis, nei galimybė.“
Todėl šiame projekte svarbu kalbėti ne apie vienodinimą, o apie dermę. Dermę, kuriai būtinas susikalbėjimas tarpusavyje ir skaidrumas, kaip aiškiai išdėstyta, deklaruota norma. „Tam ir reikalingas procesas, tam ir inicijuojama Lietuvos aukštojo mokslo kaita. Užsienio šalių praktika rodo, kad tokio susikalbėjimo kultūros tvirtiems pagrindams sukurti prireikia 10-15 metų. Negalime reikalauti rezultatų iškart, nes tai mąstymo kaitos klausimas, nuolatinis procesas – tik natūralus, todėl labai reikalingas,“ – sako nacionalinio ECTS projekto vadovas doc. dr. J. Galginaitis.
