Vieną popietę su vaiku nuvažiavau į prekybos centrą apsipirkti. Žmonių buvo nedaug, prisirinkau pilną vežimą prekių. Sauskelnės, mėsa, žuvis, duona, vaisiai, daržovės, keli buteliai vyno artėjančiam gimtadieniui. Normalūs pirkiniai įprastą gyvenimą gyvenantiems žmonėms.
Visa situacija pasikeitė, kai tik nuėjau į kasą. Pradėjau krauti savo pirkinius, dėjau daržoves, vaisius, leidau dukrai krauti prekes.
„Turit vaikų, o perkat vyną“
Pabaigoje, kai sudėjau visas prekes, pardavėjai padaviau du nelemtus butelius vyno. Ji nuskanavo, padėjo juos šalia visų prekių, o tada pažiūrėjusi man į akis tarė: „Turit vaikų, o perkat vyną.“ Ir pradėjo kraipyti galvą, lyg atrodytų, kad darau didžiausią nuodėmę.
Aš iš pradžių nesupratau, pamaniau, gal paso reikia, pradėjau krapštytis, bet ji dar kartą pakartojo, lyg būtų mano motina ar anyta, kuriai labai rūpėtų mano gyvenimas.
Nieko jai neatsakiau, bet važiuodama namo susimąsčiau – ar tikrai einant su vaiku į parduotuvę negalima nusipirkti alkoholio? Juk neperku litrais, neinu pakampėmis girta. Mano šeima prižiūrėta, o butelis vyno – gimtadieniui. Galų gale, gal aš perku dovanai tą vyną, gal nešiuosi į svečius, bet kodėl man turi moralizuoti pardavėja?
Ką ji sau leidžia? Manau, kad kartais svetimi žmonės per daug sau leidžia – geriau tegu žiūri savo gyvenimų ir rūpinasi savimi, o ne jiems svetimais ir pirmą kartą matytais žmonėmis.
Autorius: skaitytoja Julija
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]
