Sniegė atvirai sako esanti alkoholikų vaikas ir prisipažįsta, kad vaikystės prisiminimai jai dažnai siejasi ne su džiaugsmu, o su nuolatiniu nerimu.
„Savo vaikystės net negaliu pavadinti vaikyste, nes ten buvo ne gyvenimas, o bandymas išgyventi“, – pasakoja ji.
Užaugo alkoholio ir smurto šešėlyje
Mergina pasakoja, kad nuo mažens gyveno nuolatinėje nežinioje ir niekada nežinojo, kas jos laukia grįžus namo – ar teks susidurti su girtų artimųjų konfliktais, ar tiesiog tyliai praeiti pro duris ir laukti, kol viskas nurims.
„Eini iš mokyklos ir galvoji: kas dabar bus? Ar rasi juos girtus? Ar jie bus susimušę? Ar jų išvis nebus namuose? Ar reikės tyliai vaikščioti ant pirštų galiukų, nes liūtai miega?“ – skaudžius prisiminimus atskleidžia Sniegė.
Pasak jos, šeimoje buvo ne tik alkoholio problema – ji augo ir su smurtavusiu patėviu. Dėl to vaikystės metai jai tapo nuolatine kova su baime: „Visa vaikystė sukosi aplink smurtą, alkoholį ir didžiulę baimę“.
Sniegė prisimena, kad sunkiausi gyvenimo momentai prasidėjo dar vaikystėje. Trečioje klasėje ji patyrė stiprias patyčias mokykloje, o namuose tuo metu situacija taip pat buvo itin sunki.
„Tų kritinių momentų buvo labai daug. Iš tikrųjų galiu pasakyti, kad beveik kiekviena diena buvo kritinė“, – pasakoja ji.
Mergina prisipažįsta, kad būdama maža net buvo pasiekusi ribą, kai nebenorėjo gyventi. Tačiau tuo metu jos gyvenime atsirado žmogus, kuris padėjo išbūti sunkiausią laiką – kaimynė Marytė.
„Ačiū Dievui, kad turėjau ir iki šiol turiu tetą kaimynę Marytę. Ji visada kažkaip mane matydavo, pasivydavo, pašnekindavo, pralinksmindavo. Aš pas ją išsiverkdavau, papasakodavau, kas vyksta, ir ji buvo mano didžiausia užuovėja“, – prisimena Sniegė.
Vaikystėje patėvis buvo išvaręs iš namų
Sniegė taip pat prisimena ir daugybę kartų, kai dėl šeimoje vykusių konfliktų ji bei seserys būdavo atskiriamos nuo mamos.
„Tų paėmimų tikrai buvo ne vienas. Jeigu ne į vaikų namus, tai būdavo pas kažkokį artimą žmogų, jeigu ne pas artimą žmogų – pas globėjus. Mane vis palikdavo kažkur pabūti, kol mama išsiblaivys“, – pasakoja Sniegė.
Pasak jos, labiausiai skaudino ne tik pati situacija šeimoje, bet ir nuolatinis nesaugumo jausmas.
„Šiandien galiu pasakyti, kad būčiau buvusi daug laimingesnė, jeigu būčiau augusi kitoje šeimoje arba net vaikų namuose. Nes tada man nereikėtų kiekvieną mėnesį ar kas antrą mėnesį keliauti į vis kitus namus ir naktimis verkti“, – prisipažįsta pašnekovė.
Mergina iki šiol prisimena vieną žiemos vakarą, kai patėvis liepė jai susikrauti daiktus ir išeiti iš namų.
„Buvo labai daug sniego. Aš, visa kūkčiodama, susikroviau kuprinę. Jis liepė tiesiog išeiti. Mama stovėjo šalia ir sakė: „Kraukis daiktus“. Aš buvau labai maža“, – skaudų prisiminimą atskleidžia Sniegė.
Nors vaikystėje patirti išgyvenimai paliko gilų pėdsaką, Sniegė sako stengiasi ne tik pykti, bet ir priimti tai, kas buvo. Ji prisimena ir labai trumpą laikotarpį, kai mama buvo atsisakiusi alkoholio.
„Tada į namus net nebėgdavau – skrisdavau. Einant link namų jau kvepėdavo maistu, būdavo gera, mama apkabindavo. Atsimenu, kad tada mes net žaisdavome kartu“, – prisimena ji.
Vis dėlto tas laikas truko trumpai. Šiandien Sniegė pripažįsta, kad labiausiai skauda ne tik dėl praeities, bet ir dėl to, ko neturi dabar.
„Labai norėtųsi turėti mamą, kuriai gali paskambinti, paklausti patarimo, pasitarti. Aš pati labai mėgstu auginti daržoves. Kartais atrodo, kad būtų taip gera paskambinti ir paklausti: „Kaip čia tą padaryti?“ Bet tokio žmogaus nėra“, – atvirauja ji.
Bendrabutis tapo pirmuoju saugiu prieglobsčiu
Sniegė pasakoja, kad vaikystėje taip ir nepatyrė daugelio įprastų vaikų džiaugsmų. Ji teigia neturėjusi paprastų vaikystės akimirkų – šokinėjimo per balas, nerūpestingų žaidimų ir gražių prisiminimų. Be to, didelė dalis vaikystės liko tarsi ištrinta, nes daugelio to laikotarpio įvykių ji šiandien net neprisimena.
Išsigelbėjimu Sniegei tapo sprendimas palikti namus. Įstojusi į Panevėžio mokymo centrą ji apsigyveno bendrabutyje ir pirmą kartą pajuto, ką reiškia turėti saugią vietą.
„Mano bendrabučio kambarys tapo mano tvirtove, mano laime ir mano laisve“, – pasakoja ji.
Vis dėlto pradžia naujame mieste nebuvo lengva. Iš mažo kaimo kilusiai merginai Panevėžys atrodė visiškai nepažįstamas.
„Atsikrausčius į Panevėžį man buvo didžiulis šokas. Aš net į parduotuvę bijojau nueiti viena. Buvau kaip Tarzanė mieste“, – prisimena Sniegė.
Pašnekovė pažymi, kad pirmosios dienos naujame mieste buvo itin sunkios – ji nežinojo, kaip nuvykti į mokyklą, jautėsi pasimetusi ir dažnai nežinojo, kaip elgtis nepažįstamoje aplinkoje. Ji prisimena, kad stotelėje stovėdavo su ašaromis akyse ir galvodavo, ką daryti toliau.
Tačiau būtent tada pradėjo keistis jos gyvenimas. Sniegė atrado savanorystę, sutiko žmonių, kurie padėjo atgauti pasitikėjimą savimi.
„Ten dirbo žmonės, kuriems aš, atrodo, paminklą pastatyčiau. Gavau apkabinimą, kai jo net neprašiau. Gavau patarimą, kai jo nereikėjo prašyti. Buvau išklausyta“, – apie svarbų gyvenimo etapą atskleidžia mergina.
Atskleidė, kaip dabar gyvena
Šiandien Sniegė savo patirtį paverčia pagalba kitiems. Ji dirba vaikų dienos centro koordinatore, o anksčiau daug metų dirbo aukle. Mergina prisipažįsta, kad darbas su vaikais iš pradžių buvo labai jautrus, nes primindavo tai, ko pati negavo vaikystėje.
„Kai tėvai grįždavo ir apkabindavo savo vaikus, man būdavo labai liūdna. Aš išeidavau į laiptinę ir verkdavau. Galvodavau: „Kaip aš norėčiau, kad mane taip kas nors apkabintų“, – atvirai kalbėjo Sniegė.
Ji teigia, kad ilgainiui suprato galinti vaikams suteikti tai, ko pati vaikystėje taip stipriai ilgėjosi – meilės ir rūpesčio, kurio negavo iš savo mamos. Dabar panevėžietė ne tik padeda kitiems vaikams, bet ir pati augina savo jaunesnę sesę – po ilgų kovų tapo jos globėja.
„Pagaliau ji yra mano namuose. Aš ją matau kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą, dėl to esu labai laiminga“, – sako Sniegė.
Mergina neslepia – praeities ji nepamiršo, tačiau šiandien į ją žiūri kitaip. Savo istorija ji nori parodyti ir kitiems žmonėms, kad net ir po skaudžių patirčių galima susikurti kitokį gyvenimą, o vaikystėje patirti sunkumai neturi nulemti visos ateities.
Jos teigimu, svarbu neprarasti vilties ir tikėti, kad pokyčiai yra įmanomi: „Dabar gyvenu tokį gyvenimą, apie kokį būdama maža mergaitė net negalėjau svajoti.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
