Gyvenimas dulkėse naujakuriams visiškai įgriso, tad prieš prašant savivaldybės asfaltuoti gatvę gyventojai norėjo įsitikinti, ar ji bent jau įregistruota Nekilnojamojo turto registrų centre. Tada būtų galima pradėti gatvės asfaltavimo darbus. O pamatę Registrų centro pateiktą pažymą gyventojai net prisėdo – gatvė ne tik įregistruota dar 1995 metais, o jau 2015 metais visa padengta asfaltbetoniu.
Gyventojai sako iš valdžios neprašantys stebuklo, tik kad jų vaikai galėtų saugiai vaikščioti pagrindine gatve ir nebekvėpuoti dulkėmis.
Registrų centro dokumente šviečia ir įspūdingos kelis šimtus tūkstančių eurų siekiančios sumos. Gyventojai sunerimę, ar tik ne jų gatvei remontuoti kažkada skirti pinigai nebus nuėję kam nors į kišenę. Kauno valdžios atstovai sako, kad tai paprasčiausia klaida.
Klaidą prisiėmęs Registrų centras paaiškino, kad sumos esą reiškia žvyrkelio bendrą vertę ir kiek reikėtų pinigų grąžinti jo pirminę būklę. Esą klaida buvo padaryta tik įrašant dangos tipą ir jokių pinigų už gatvės asfaltavimą neva nebuvo niekam skirta. Tuo metu miesto valdžia gyventojams jau žada naują ir kur kas labiau matomą asfaltą. Gyventojai nerimauja, kad gatvėje nenumatyti nei šaligatviai, nei saugumo zonos, tačiau pasak miesto valdžios, dabar tvarkyti gatvę iš esmės nėra prasmės.
Šalies miestams vis labiau plečiantis tokių istorijų vis daugėja. Miestas ar rajonas dažniausiai sutvarko tik pagrindinę gatvę, o visos kitos smulkios gatvelės gula ant pačių gyventojų pečių. Asfaltuoti gatvių nenori ir naujų kvartalų statytojai. Jiems dažniausiai nusispjauti ir į protingą kvartalo išdėstymo planą, svarbiau, kad namų tilptų kuo daugiau.
