12,5 km distanciją lietuvis įveikė per 35 min. 38,4 sek., teko įveikti tris baudos ratus (šaudymas 1+1+0+1). Čempionu tapo ir taip pirmą medalį biatlono varžybose Švedijai iškovojo Martin Ponsiluoma (31 min. 11,0 sek., 0+1+0+0). Sidabrą iškovojo norvegas Sturla Holm Laegreid, o bronzą – prancūzas Emilien Jacquelin.
33-ejų V.Stroliai tai buvo trečiosiosios olimpinės persekiojimo lenktynės karjeroje. 2018 m. Pjongčange jis buvo 43-ias, 2022 m. Pekine – 58-as.
Nepaisant to, kad taip V. Strolia pasiekė geriausią asmeninį rezultatą olimpinių žaidynių persekiojimo lenktynėse ir geriausią šios rungties poziciją tarp lietuvių per pastarąsias trejas olimpines žaidynes, finiše buvo nusiminęs.
„Gaila, kad neišpildžiau lūkesčių, bet gyvenimas tiesiog sukasi toliau ir yra daug svarbesnių dalykų“, – kalbėdamas su ltok.lt sakė V. Strolia, kuris asmeninėse lenktynėse užėmęs 19-ą vietą pasiekė karjeros rekordą olimpinėse žaidynėse.
Į prestižines bendro starto lenktynes lietuvis nepateks. V. Stroliai žiemos olimpinėse žaidynėse lieka dar vyrų estafetės.
Geriausias nepriklausomos Lietuvos biatlono istorijoje rezultatas pasiektas būtent persekiojimo lenktynėse. Jis priklauso Tomui Kaukėnui, 2018 m. Pjongčange iškovojusiam 13 vietą.
Savo starto sekmadienį moterų 10 km persekiojimo lenktynėse dar sulauks Judita Traubaitė.
Sprinte Anterselvos trasoje 49-a finišavusi J.Traubaitė 15.45 val. Lietuvos laiku startuosiančiose persekiojimo lenktynėse į trasą pajudės praėjus 2 min. 19,4 sek. nuo sprinto čempionės norvegės Maren Kirkeeide.
Pastarąjį kartą Lietuvos atstovė olimpinėse persekiojimo lenktynėse dalyvavo 2014 m. Sočyje. Tada Diana Rasimovičiūtė, startavusi iš 51-osios pozicijos, užėmė 43-iąją vietą.
Po finišo Lietuvos biatlono rinktinės lyderis kalbėdamas su LTOK komunikacijos vadove Patricija Užiene atsivėrė apie karjeros sunkumus, pasiaukojimą bei garbę atstovauti Lietuvai vasario 16-osios išvakarėse.
– Vytautai, tai jau ketvirtosios olimpinės žaidynės pačiam, trečiosios, kaip biatlonininkui. Sirgalių čia – dešimtys tūkstančių, dar daugybę milijonai stebi per televizijos ekraną. Ką pačiam reiškia visas tas olimpinis kelias, ką tenka aukoti?
– Mes, lietuviai, užsiiminėjame šiuo sportu ir kiek tai daug kainuoja šeimos atžvilgiu ir visas kitas pasiaukojimas. Tu per metus būni namie tik du mėnesius, iki trijų mėnesių, ir tu vis tiek nori kartu šalia sporto kurti ir šeimą, kad po sporto būtų jau kažkas sukurta. Šeimai iš tikrųjų nėra lengva ir nėra man lengva tam tikrais momentais, kai pagalvoji, kad vaikai auga ir tas laikas praeina.
Iš kitos pusės, negali sakyti dėl sporto, kad tu čia aukojiesi ar dar kažką, bet sportas irgi suteikia daug labai gerų emocijų, tiek man, tiek šeimynai. Dėka šio sporto aš ir turiu tai, ką turiu. Galbūt jeigu ne sportas – aš ir neturėčiau nei dukryčių, neturėčiau žmonos. Ir dėl to sakau, tokiais sunkesniais momentais susideda, sukyla tos emocijos.
Iš vienos pusės ir gaila to laiko, kad tiek daug praleista atskirai, bet iš kitos pusės, yra ir pliusų, ir minusų. Negali sakyti, kad ten labai aukojiesi ar vargsti, nes vienas kitą šitie dalykai papildo. Svarbiausia jausti malonumą dėl to, ką darai. Kai žinai, kad yra palaikymas iš šeimos, iš artimųjų, labai būna gera viduje ir dėl to gali atsiduoti tam sportui ir tiesiog daryti šiam momentui tą, ką gali geriausiai, kad paskui po finišo negalvotum, jog galėjau ten ar kitur ką nors geriau padaryti.
Gaila, kad neišpildžiau lūkesčių, bet gyvenimas tiesiog sukasi toliau ir yra daug svarbesnių dalykų, dėl kurių pergyvename, liūdime, džiaugiamės. Dėl to šiam momentui, grįžęs namo, kai nuslūgs emocijos, bus liūdna dėl to, kad neišpildžiau savo lūkesčių. Bet nereikia nuleisti galvos ir tiesiog judėti į priekį.
– Lūkesčiai ne visada atitinka realybę, bet kaip bebūtų, tai yra geriausias lietuvių pasirodymas persekiojimo lenktynėse per pastarąsias trejas olimpines žaidynes. Tai yra ir Jūsų asmeninis olimpinis pasiekimas persekiojimo lenktynėse – Pjongčange 2018-aisiais buvote 43-ias. Dabar net per 10 vietų pavyko pakilti po sprinto. Paanalizavus rezultatus matyti, kad bent per 10 vietų pavyko pakilti tik dar dešimčiai kitų sportininkų. Ne kiekvienas sugeba tą padaryti. Jūs patekote į tą vienuoliktuką, kuriems pavyko pakilti dar bent per 10 pozicijų. Kaip vertinate tai?
– Sunku vertinti, iš galo startuojant visada yra lengviau apsilenkti daugiau sportininkų, nei tiems, kurie startuoja geriausiųjų dešimtuke. Sunku palyginti, bet tie netaiklūs šūviai vis tiek man daug kainavo. Nebuvo vis tiek to greičio tokio, kokio norėjau. Šiandien jis vis tiek buvo geresnis, nei sprinte. Savijauta buvo geresnė ir slidės tikrai buvo greitos. Slydimas daug geresnis, nei ankstesnėmis dienomis. Todėl vertinti teigiamai pasirodymo negaliu, vis tiek nesu patenkintas, lūkesčiai kitokie buvo ir tiek. Aišku, geriau pakilti, nei nukristi su tomis vietomis, bet iš kitos pusės, sakau, tai nėra dėl ko aš čia važiavau.
– Nugalėtojas švedas Martinas Ponsiluoma startavo persekiojime iš 7-os pozicijos, sugebėjo panaikinti 40 sekundžių deficitą, kaip vertinate čempiono pasirodymą? Tai pirmas biatlono medalis švedams šiose olimpinėse žaidynėse.
– Nepasakyčiau, kad netikėtumas. Tikrai švedai stiprūs, daug pretendentų taikytis į aukščiausias pozicijas. Kažkokios didelės staigmenos čia nėra, persekiojime 40 sekundžių tikrai nėra labai daug. Viena bauda ir dar lieka ten 15-16 sekundžių. Nėra taip, kad tai tokie skirtumai, kurių negalima atsilošti. Sakau, aišku, kai varžybose pats dalyvauji, labiausiai koncentruojiesi į save. Mačiau pirmą trejetą, bet daugiau nežiūrėjau – mintys kitur.
– Kaip bebūtų, Jūsų startas – Lietuvai ypatingos dienos – Vasario 16-osios – išvakarėse. Kaip jaučiatės dėl to, kad galite atstovauti Lietuvai pačiame svarbiausiame sporto renginyje pasaulyje, minėdami ir šią svarbią progą?
– Kas mane pažįsta, tai žino, kad esu 100 procentų patriotas Lietuvos ir visąlaik stengiuosi, kad Lietuva būtų reprezentuojama iš kuo gražesnės pusės. Nebūtinai rezultatais, bet kad užkulisiuose Lietuva būtų kaip pavyzdys kitoms šalims, kad ši šalis yra ir draugiška, ir paslaugi, ir visokia kitokia iš gerosios pusės. Todėl man visąlaik džiugu atstovauti savo šaliai olimpinėse žaidynėse. Dažnai susimąstau, kad jeigu ne mes, tai nebūtų stadionuose mūsų trispalvių, greičiausiai, nebūtų ir lietuvių sirgalių. Dėl to tie startai olimpinėse žaidynėse visada turi kelias prasmes, ne tik rezultatais. Čia tik žmonės kai kurie trumparegiai, greičiausiai, nelabai ką pasiekę gali įvardinti, kad čia prasti rezultatai ir panašiai. Tai yra reprezentacija visame kame.
Tu gali ne tik rezultatais kovoti, bet ir geru pavyzdžiu už trasos ribų. Ir žmonėms skleisti žinią, kad Lietuva yra graži šalis. Kad čia gyvena geri žmonės. Tą visada stengiuosi daryti. Visada atsiliepiu tik geriausiais žodžiais apie Lietuvą, nors kaip ir visur, yra visko. Stengiuosi atskleisti tai, kas yra geriausiai Lietuvoje. Stengiuosi visus komandos narius motyvuoti, kad mes turime Lietuvą atstovauti iš gerosios pusės ne tik trasoje, bet ir viešbutyje, trasoje ne varžybų metu, servizo zonose ir visur kitur.
Judame į priekį labai stipriai kiekvienais metais. Vien kai pradėjau sportuoti, dar atsimenu, kai važiuodavau į kitas šalis ir negalėdavau nieko nusipirkti, nes Lietuvoje viskas labai brangu. Dabar atvažiuoji į Šveicariją ir taip, brangiau, bet jau nebegalvoji, kad reikia pirkti pigiausią duoną. Perki tokią, kokią reikia. Mūsų šalis juda į priekį ir aš labai didžiuojuosi tuo, ką esame sukūrę.
– Ačiū, Vytautai, tikras lyderio mentalitetas. Kaip planuojate kartu su komanda paminėti vasario 16-ąją? Olimpinėse žaidynėse gyvenate atskirai nuo kitų biatlonininkai Anterselvoje, bet vis tiek – didelė komanda.
– Girdėjau, kad kažkur susitiksime. Pagiedosime himną kartu. Susitiksime, pabendrausime, pasisemsime gerų emocijų, nes tokios progos ir suteikia tas geras emocijas, kai galime kartu visi susitikti ir su tokia misija.
– Ačiū už pokalbį.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
