„Tėvai paprastai“ studijoje tėtis Simonas Urbonas apie tai kalba su dviem viešniomis – Ilma Skuodiene, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove, ir Ieva Daniūnaite, Paramos vaikams centro psichologe, programos „Vaikystė be smurto“ vadove. Taigi, kokie įrankiai vaikui gali padėti atpažinti netinkamą elgesį su juo? Kaip kalbėtis su vaiku, reaguoti, išklausyti ir padėti?
Vieni tėvai ieško pagalbos, kiti – neigia
Anot Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės I. Skuodienės, tėvų pyktis, sužinojus, kad prie vaiko buvo priekabiauta, – adekvati, sveika reakcija. Deja, taip reaguoja ne visi tėvai. Pasitaiko atvejų, kai, tarnyboms informavus apie seksualinį smurtą, tėvai neigia ir nepripažįsta, negali patikėti.
„Viename mieste gavę informaciją informavome policiją ir patys keliavome pas šeimas dėl suaugusio kaimyno netinkamo elgesio – tam tikrų savo organų demonstravimo aplink vaikų žaidimų aikštelę, kieme. Atėję pas šeimas sakė, kad jūsų vaikas buvo kieme, galimai kaimynas netinkamai elgėsi, klausėme, ką jūs pastebėjote, nes tai galimai seksualinis smurtas, tačiau tėvai iškarto pradėjo sakyti, kad ne, taip negali būti, ne su mano vaiku, aš netikiu, ką jūs kalbate, tai ne tiesa. Tėvams taip baisu priimti situaciją, kad jie pasirenka neigimą.
Yra buvusi ir ne viena situacija, kada 11–12 metų mergaitė praneša, kad mamos sugyventinis ar patėvis prie jos priekabiauja, liečia tam tikras jos kūno vietas, prašo jį liesti, atlieka tam tikrus veiksmus, kuriuos mergaitė traktuoja kaip netinkamus, tačiau būna ir tokių atvejų, kai mama neigia, sako, kad išsigalvoja ar jog yra pati kalta, išprovokavo“, – sako I. Skuodienė
Svarbu tikėti vaiku
I. Skuodienė atskleidžia, kad, sužinojus apie seksualinį smurtą, svarbu tikėti ir pasitikėti vaiku, įsiklausyti į jo sakomą informaciją, jos nenuneigti ir, žinoma, informuoti atitinkamas institucijas. Anot specialistės, ypač svarbu patvirtinti vaikui, kad tai, ką jis sako – tiesa.
Kaip pasisako vaikai
Paramos vaikams centro psichologė I. Daniūnaitė, akcentuodama vaikų reakcijas, sako, kad mažesni vaikai – spontaniškesni, paaugliai paprastai numano daugiau. Vis dėlto mažesniam vaikui sunkiau suvokti, kad tai, kas su juo daroma, yra netinkamas elgesys. Anot I. Daniūnaitės, vieni vaikai po įvykio pasisako labai greitai, ypač jei tai susiję su mažiau pažįstamais asmenimis. „Visgi jei į situaciją įsipainioję artimieji, – sako specialistė, – vaikas gali delsti pasisakyti net iki pilnametystės, nes jam prabilti ir sunku, ir gėda.“
„Tėvai paprastai“ – tai „Tėvų darželio“ ir tv3.lt rengiama tinklalaidė, kurioje Simonas Urbonas kartu su specialistais kalbina žinomus Lietuvos tėvus be ribų, be užuolankų, atvirai ir paprastai apie viską – vaikus, šeimos problemas, psichologiją, ligas, santykius ir tiesiog gyvenimą.
Tinklalaidėje kalbame apie:
00:00 – pradžia
00:50 – kodėl svarbu apie tai kalbėti
03:03 – kaip supažindinti vaikus
05:13 – kaip tėvams priimti informaciją
08:05 – kur kreiptis pagalbos
10:45 – kaip pasisako vaikai
14:44 – kaip kalbėtis su vaiku
18:14 – smurtautojo įvaizdis
20:17 – duoti aiškią žinią vaikui
22:52 – kaip pasirenkamos aukos
26:20 – konfidencialumas pranešus
28:29 – sudaryti galimybes kalbėtis
