Šis dėsningumas pastebimas ir asmeniniame gyvenime (pavyzdžiui, išėjusio į pensiją ar bedarbio nuobodulys), ir visuomeniniu lygmeniu: neatsitiktinai mūsų laikais žmonės nuobodžiauja kur kas dažniau nei viduramžių valstiečiai, kurie pertraukas tarp darbų darydavo tik tam, kad pavalgytų ar pamiegotų. Psichologai mano, jog viena svarbiausių užduočių, kurią turi išmokti 8-10 metų vaikas - išugdyti gebėjimą rasti sau užsiėmimą ir pramogą. Vis dėlto daugelis, net ir būdami 80-metų amžiaus, to nesugeba.
Nuobodulio priežastis – gebėjimų nerealizavimas. Nuobodulys (o kartu ir prislėgtumas bei apatija) dažnai kyla tuomet, kai žmogaus gebėjimai yra kur kas didesni, nei reikalauja jo aplinka ar konkreti situacija. Dėl to žmogus praranda susidomėjimą tuo, kas vyksta.
Nuobodulio priežastis – motyvacijos trūkumas. Tai mėgsta pabrėžti personalo psichologijos specialistai. Anot jų, jei žmogus yra motyvuotas ir turi tikslą, jis niekada nenuobodžiaus. Vis dėlto kiekvienas biuro darbuotojas pasakys, jog svarbu ne tik turėti tikslą, bet ir matyti savo darbo prasmę. Taigi, motyvacijos trūkumo sąlygotas nuobodulys slepia prasmės nebuvimą.
