Tuo įsitikinęs buvęs Daktarų gaujos narys. Jis dabar saugomas valstybės, nes yra svarbus liudytojas.
Nuo praėjusių metų spalio sostinės Lukiškių kalėjimo vienutėje akylai saugomas Kauno mafijos veteranas Henrikas Daktaras šiandien yra vienišas ir, atrodo, nė menkiausių jausmų nesukelia savo buvusiems bičiuliams.
„Šiandien iš H. Daktaro liko tuščia vieta. Liko tik jo vardas. Jam nepalankius parodymus Kriminalinės policijos biure teikia visi buvę jo „bachūrai“, verslo partneriai. Nesu tikras, kad pasibaigus šiam teismo procesui H. Daktaras sulauks pačios aukščiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos. Gali būti, kad jis dar įkvėps laisvės oro“, − „Balsas.lt savaitei“ sakė kaunietis Nerijus (vardas pakeistas, − aut. past.).
Prieš buvusį bosą ne vienoje garsioje baudžiamojoje byloje liudijęs kaunietis turi pagrindo taip kalbėti – daugiau kaip dešimtmetį jis buvo artimas Henytės žmogus.
Dar toli iki kruvinų rekordų
Beveik tris dešimtmečius Lietuvoje siautėjusios Daktarų gaujos nariai turėtų sulaukti atpildo. Prokurorai baigė tirti ir teismui perdavė bylą, kurioje 52 metų Henytė su maždaug 15 asmenų grupe yra kaltinami 6 žmonių nužudymu, turto prievartavimu, sprogdinimais įvairiuose šalies miestuose.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai teigė, kad jų narplioti Daktarų nusikaltimai priminė siaubo filmus. Tačiau garsios vilijampoliečių gaujos narių pareigūnai nelinkę vadinti žiauriausios gaujos atstovais. Mat jie savo mastais neprilygsta jau po du kartus iki gyvos galvos nuteistiems Panevėžio Tulpiniams bei Klaipėdos Gaidjurgiams.
Išskirtinis interviu
H. Daktaras savo laiškuose rašė, kad jį buvę bičiuliai šmeižia siekdami švelnesnių bausmių. Ar šiandien jau galite pasakyti, dėl ko nusprendėte liudyti prieš savo buvusį draugą? − „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo saugomo liudytojo Nerijaus.
Heną pražudė gobšumas ir noras amžinai lyderiauti. Tačiau pastaraisiais metais jo autoritetas Kaune buvo sumenkęs. Jis nesugebėjo rasti bendros kalbos su šiuo metu mieste lyderiaujančių gaujų lyderiais.
Be to, jis niekada nebuvo toks protingas, kad galėtų pradėti skaidrų verslą. Man šypseną kelia jo artimųjų šnekos apie apverktiną finansinę būklę. Jie tikrai turi pinigų, nes daugelis žmonių, tarp kurių buvau ir aš, ne vienus metus H. Daktarui nuo įvairių verslo sandėrių paskirdavome 25 procentus pelno.
Nebepasitikėjo niekuo
H. Daktaras viešai deklaravo, kad jau senokai pasitraukė iš kriminalinio pasaulio. Galbūt jis išties ketino išeiti į „pensiją“ ir dairėsi naujo įpėdinio?
Dar 2003 metais aš Henai pasiūliau trauktis iš šio pasaulio, bet jis manęs neklausė. Atrodė, kad jis toliau norėjo dominuoti ir žaisti jaunystės vesternus. Jis be galo arogantiškas, pavydus.
Kruvino aiškinimosi šiais laikais niekas nenori, nes niekas verslu neužsiima vienas. Pasakysiu atvirai, po pirmosios žmogžudystės ir pirmojo prasukto milijono apima toks jausmas, kai nusispjauni į mafijos taisykles.
Buvo atvejų, kai prasukdavome bendrus reikalus, o paskui jam atveždavome solidžias pinigų sumas, tačiau kaskart mūsų surinktus pinigus jis liepdavo perskaičiuoti savo sūnui Enrikui. Toks jo elgesys mus nemaloniai stebindavo. Ne kartą jam priekaištaudavome, kad jis į savo reikalus įtraukė sūnų. Bet tokiu atveju jis mums atšaudavo: „Enris jau subrendo, jis lygiai toks pat „bachūras“, todėl gali su vyresniais dirbti.“
Ne ką mažiau visus pritrenkė žinia, jog H. Daktaro sūnus Enrikas žengia į politiką. Toks žingsnis daugeliui pasirodė neapgalvotas. Juk nė vienas mūsų nenorėjo užsitraukti teisėsaugos dėmesio ar nereikalingų aplinkinių žvilgsnių. Atrodė, kad H. Daktaras slapčia svajodavo apie tai, kad sūnus užimtų jo vietą kriminaliniame pasaulyje.
Kas atsiuntė pedofilą?
H. Daktaras iki šiol dėl nieko neprisipažįsta. Galbūt jis bene vienintelis nusprendęs laikytis garbingų nusikaltėlių taisyklių?
Daugeliui žmonių atrodo, kad Hena yra garbingas, nerašytų banditų pasaulio taisyklių besilaikantis vyras, tačiau taip nėra. Pirmąsyk jis nemaloniai visus „bachūrus“ nustebino dar tada, kai ryžosi atsiskleisti daugeliui pašaipą sukėlusioje knygoje „Išlikt žmogumi“. Dėl to jį ne kartą pasiekdavo nemalonios kalbos iš artimiausių žmonių aplinkos.
Aš galiu pasakyti tiktai tiek, kad kai kurie jo bičiuliai sėdėdami už grotų buvo sąmoningai apgauti, iš jų atimtas turtas, ir jie būdavo nepelnytai apšmeižti.
Šio straipsnio herojus kaip ir keletas kitų Daktarų aplinkos žmonių, kurie liudija prieš buvusį bosą, ateina slėpdamas veidą (antroje eilėje) ir lydimas būrio kaukėtų pareigūnų. R.Kondratjevo nuotr.
Buvęs Tulpinių narys D. Skačkauskas – šiuo metu vienas labiausiai saugomų liudytojų, padėjęs atskleisti kruvinus panevėžiečių grupuotės nusikaltimus. Eltos nuotr.
Kodėl Daktarų teismo procesai vyksta už uždarų durų?
Dėl to, kad šiuo metu vyksta teismai dėl prie Gogos (Egidijaus Abariaus – aut. past.) sūnaus galimai seksualiai priekabiavusio namų tvarkytojo žmogžudystės. Kai kurios aplinkybės leidžia manyti, kad minėtą pedofilą į Gogos namus galėjo atsiųsti pats H. Daktaras.
Nutarė daugiau netylėti
-Būta nuomonių, kad Daktarų smogikai galėjo susidoroti ne tik su buvusiais bendrininkais, bet ir su pagrindinės konkurentės − Daškinių gaujos lyderiu Remigijumi Daškevičiumi.
-Čia atskira istorija. Tačiau neslėpsiu, kad maždaug 1997 metais aš ir dar vienas šiuo metu parodymus teisėsaugai teikiantis asmuo buvome sulaukę nurodymo nužudyti Daškę.
-Vieni jūsų bičiuliai emigravę į užsienį, kiti nerūpestingai gyvena laisvėje. Ar nepagalvojate, kad ir pats, jei nebūtumėte davęs parodymų kriminalistams, dabar galėtumėte gyventi be didesnių problemų?
-Jei nebūčiau bendradarbiavęs su teisėsauga, mane būtų įskundę arba nužudę. Aš nė kiek nesigailiu savo poelgių. Man tikrai palengvėjo, kai padėjau atskleisti senus H. Daktaro nusikaltimus. Jeigu kas nors atsuktų atgal laikrodžio rodyklę, greičiausiai vėl taip pat pasielgčiau. Beje, aš tikrai nesėdžiu visą laiką tarp keturių sienų.
Laiškas žurnalistui
„Guzas (Vidmantas Gudzinskas – aut. past.) iki šiol nuosekliai duoda parodymus ant manęs. Jis gyvena savo namuose ištisą parą saugomas apsaugininkų. Jis netgi apsaugininkams pats ruošia maistą.
Šešis mėnesius už grotų buvo laikomas ir Rimvydas Žilinskas, pravarde Taisonas, bet jam pradėjus teikti parodymus ant manęs, jis iškart buvo paleistas į laisvę.
Kadangi jis vargšas, todėl atsisakė apsaugos mainais į pašalpą. Dabar jam kas mėnesį moka 900 litų. Tad pagalvokite, kas iš jų atsisakys duoti parodymus, jei jiems policijos departamentas pradėjo mokėti pinigus iš mokesčių mokėtojų pinigų?“ − savo paskutiniame „Balsas.lt savaitės“ redakcijai skirtame laiške rašė sunkiais nusikaltimais kaltinamas H. Daktaras.
TIK FAKTAI
Neoficialiai, šiuo metu Lietuvoje yra saugoma per 100 asmenų.
Yra žinių, kad keletas banditų taikiniais tapusių žmonių anksčiau buvo perkelti gyventi į kaimynes šalis – Latviją, Estiją.
Saugomų valstybės liudytojų rekordininkais Lietuvoje, ko gero, reikėtų laikyti kauniečius Saulių Mečislovą ir Žydrūną Čiapus, kurie ne vienus metus liudijo prieš H. Daktarą. Broliai pogrindyje gyvena 16 metų.
2001 metų rudenį apie klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio nusikaltimus prašneko buvęs jo asmens sargybinis Renatas Šadeikis. Jis yra saugomas iki šiol.
Prieš šešerius metus Vilniaus apygardos teisme apsuptas kaukėtų sargybinių sėdėjo ir vienas iš Tulpinių duobkasių – Dainius Skačkauskas. Sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, jis padėjo atskleisti daugelį nužudymų ir taip išvengė nelaisvės.
