Džentelmenas tuščiomis rankomis – ne visai džentelmenas. Turint galvoje tai, kad šis žodis yra kilęs iš termino, apibūdinančio garbingus didikus, turinčius teisę nešioti ginklą, nesunku prisiminti, kad kiekvienas save gerbiantis ir agresyvus vyras per visą savo istoriją visada ką nors turėjo pašonėje ar savo rankose. Pirmykščiais laikais tai buvo ietis, vėliau – kardas ir špaga. Naujaisiais laikais – lazda (stekas ar – Smetonos laikais – vadinamasis kriukis). O mūsų laikais šią funkciją atlieka skėtis (nesunku juo ir per kuprą kam suduoti ar dūriu į koją bulgarų disidentą Londone nužudyti...).
Ir šis mums įprastas aksesuaras atstoja daug ką: špagą, palapinę, skydą, ietį, ir atskleidžia asmenybės požymius. Juodas ar spalvotas, vienspalvis ar su telekomunikacijų bendrovės logotipu, lenkta rankena ar su bumbulu, ilgas ar trumpas – kiekvienas skėtis turi savas ypatybes.
Vyriško skėčio istorija
Skėčius žmonija naudoja jau keturis tūkstančius metų, žinoma, išrasti jie buvo Rytuose. Ten skėčiais prisidengdavo tik aukštuomenė ir kilmingieji, o kai kuriose šalyse jį nešioti teisę turėjo tik karaliai. Auksinis skėtis buvo tuometinės Birmos karaliaus simbolis (pats karalius buvo vadinamas „Dvidešimt keturių skėčių valdovu“). Egipte faraonus sekiojo vergai vėduodami skėčiu iš palmių lapų arba spalvotų plunksnų (panašiai šiais laikais vaikšto ir paskui Romos popiežių). Iš skėčio kultą darė Buda ir Kinijos mandarinai. Skėtį galima išvysti antikinės Graikijos reljefuose – ten jis buvo moterų dvasininkių ženklas. O kaitrioje senovės Romoje sunku ir įsivaizduoti patricijų be keturkampio skėčio.
Pirminė anųjų paskirtis – apsaugoti nuo saulės. Angliškas skėčio pavadinimas „umbrella“ yra kilęs nuo lotyniškų žodžių „umbra“, arba „umbraculum“, reiškiančių pavėsį arba šešėlį. Senovėje skėtis buvo vadinamas ir taip, kaip šiandien jis vadinamas lenkiškai – „parasol“, tai reiškia „sustabdantis saulę“. Taip, beje, skėčiai ir buvo vadinami XIX amžiaus Lietuvoje, kol Jonas Jablonskis nesukūrė naujadarų – „lietsargis“ ir „skėtis“. Kodėl mums reikėjo dviejų terminų? Nes iš esmės jų reikšmė yra skirtinga – „skėtis“ (lenk. parasolka) buvo skirtas apsisaugoti nuo saulės spindulių. Lietsargis, sako pats pavadinimas – skirtas apsisaugoti nuo lietaus.
Pirmieji panaudoti skėtį kaip apsaugą nuo lietaus taip pat sumanė kinai. Iki tol „parasolkos“ buvo popieriniai gaubtai, sutvirtinti mediniais arba bambukiniais rėmais. Tačiau kažkam į galvą šovė mintis popierių išvaškuoti, nulakuoti, taip ir atsirado dabartinio lietsargio prototipas.
Kai skėčiai pagaliau pasiekė Europą XVI amžiaus pabaigoje, žinoma, ten buvo šalta, lietinga ir niūru. Iš pradžių jų įsigijo portugalai, jie perėmė šį aksesuarą iš savo kolonistų, pabuvojusių Afrikoje. Keliautojai po Europą netruko skėčius paskleisti ir po visą žemyną, o jo šiaurinėje dalyje šie daiktai ir susilaukė didžiausio populiarumo ir buvo patobulinti.
Tiesa, tuometėje Europoje skėčiai iš pradžių buvo laikomi išimtinai moterišku atributu. Vyrai buvo įpratę nuo lietaus gintis ilgais apsiaustais, o nuo saulės spindulių – skrybėlėmis. Kartais Europos karaliai teikdavosi pasinaudoti „parasolkomis“, tačiau tik kaip egzotiška dovana, gauta iš kokio nors mylimo keliautojo.
Ir tik 1756 metais Londono gatvėse pasirodė pirmasis džentelmenas, išdidžiai besinešantis impregnuotą drobinį lietsargį. Tai buvo iš Persijos grįžęs (ir ten skėčius pamėgęs) keliautojas ir rašytojas Johnas Hanway. Žinoma, jis iškart susilaukė užgaulių pašaipų, buvo paniekinamai vadinamas „prancūzu“, mat, anglų nuomone, tik anie tegalėjo leisti sau tokį ekstravagantiškumą. Vaikai jam pavymui laidė akmenis, spauda apie jį rašė feljetonus. Ypač jį terorizavo vežikai, jie lietų laikė Dievo dovana savo verslui, nes būtent prakiurus dangui buvo pelningiausia vežioti miestelėnus uždaruose arba dengtuose vežimuose.
Tačiau J. Hanway nenusileido ir užsispyręs nešiojo lietsargį kasdien – ir tai jis darė ištisus trisdešimt metų! Nenuostabu, kad pirmieji vyriški skėčiai buvo vadinami jo vardu – „Hanway“.
J. Hanway vis dėlto netruko susilaukti sekėjų – to meto dendžių, vadinamųjų maccaronis (taip pramintų todėl, kad pagal itališkas madas rengdavosi spalvingai ir ryškiai, pudravosi veidus, dažėsi lūpas – atrodė taip, kad jų vaizdas tuometėje Anglijoje priversdavo sudrebėti net ir visko mačiusiuosius – pavyzdžiui, avėdavo aukštakulnius raudonus batus). Skėtis jų rankose atrodė ne tik ekstravagantiškai, tačiau ir praktiškai – pavyzdžiui, saugojo peruką ir veido pudrą.
Taigi, skėtis nelengvai skynėsi kelią į nuosaikesnio stiliaus atstovų rankas. Kova tarp to meto „tikrų“ vyrų ir naujos mados šalininkų buvo gana arši, į ją įsijungė ir anuometinė spauda. Laikraščiai su malonumu pranešdavo pavardes tų, kurie pirmieji išdrįsdavo kokiame nors mieste išeiti į gatves su skėčiais. Damos atsisakydavo susitikti su kavalieriais, kurie baudėsi į rendez-vouz atsinešti skėtį. O atstumtieji kavalieriai tą patį vakarą net ir nebuvo įleidžiami į padorias kavines, jei būdavo pasiėmę savuosius skėčius.
Tačiau „makaroniams“ į pagalbą vis dėlto atėjo praktiškumą visada vertinanti visuomenės dalis – kariai. Armijos karininkai greitai suvokė skėčių teikiamą naudą – galų gale jie padėdavo apsaugoti puošnias uniformas nuo lietaus. Kariškiai taip juos pamėgo, kad XVIII amžiaus pabaigoje įsismaginę net žengdavo į kautynes nešini elegantiškais skėčiais. Pats britų armijos vadas kunigaikštis Wellingtonas apžiūrinėdavo savo rikiuotes nešinas lietsargiu, tačiau vėliau šio įpročio atsisakė ir uždraudė savo kariams nešioti skėčius per apšaudymą ir „priešo akivaizdoje“ – kad „nediskredituotų savo garbingo statuso...“
Tačiau ne tarnybos metu karininkams skėčius buvo leista turėti, tad jie ir pradėjo šią visuotinę elegantišką tradiciją.
Apie 1800 metus „parasolka“ ir lietsargis galutinai pasidalijo funkcijas – skėtis nuo saulės tapo madingu aksesuaru, o lietsargis – pripažinta apsauga nuo lietaus. Todėl pirmųjų stilius buvo dinamiškesnis, šie skėčiai buvo lengvi ir elegantiški, keitėsi jų spalvos ir medžiaga. Šis daiktas tarnavo kaip patogus priedas prie aprangos ir sykiu skydas nuo nepageidaujamų žmonių pasislėpti (tai mėgsta daryti merginos lengvai flirtuodamos). O praktiškasis lietsargis tais laikais nebuvo elegantiškas, todėl, kol skėčiai vis labiau plito, lietsargiai leidosi socialinėmis kopėčiomis žemyn... O pirmoji (ir, beje, tebeveikianti) lietsargių parduotuvė Londone buvo atidaryta tik 1830 metais – tai buvo „James Smith and Sons“.
„James Smith and Sons“ parduotuvė veikia iki šiol
Ankstyvųjų lietsargių rėmai buvo gaminami iš medžio arba banginio kaulų ir padengti įmirkyta stora drobe arba brezentu. Subtilų savininko skonį išduodavo rankena, pagaminta iš juodmedžio, tačiau į rankenas tais laikais mažai kas kreipdavo dėmesį – mat pirmoje XIX amžiaus pusėje nešiojamas skėtis buvo laikomas už viršutinio galo (ant jo kabojo ir žiedas, skirtas pakabinti lietsargį ant vagio). Rankena, už kurios mes dabar esame įpratę laikytis, tada buvo skirta atremti į žemę ir dažniausiai būdavo apvali.
Dažnai lietsargiai primindavo tą negrabiai sumeistrautą gaminį, kurį turėjo Danielio Defoe personažas Robinzonas Kruzas savo negyvenamoje saloje, todėl pirmieji ir buvo vadinami „robinzonais“. Tokį lietsargį buvo sunku išskleisti ir suglausti, ypač kai jis buvo drėgnas.
Todėl lietsargiai ir neprigijo tarp Europos džentelmenų, kol 1852 metais nebuvo sukurtas metalinis jo rėmas ir ploni stipinai, leidžiantys jį glaudžiai suskliausti. Šilkas pakeitė drobę, lietsargis pasidarė lengvas gražios formos atributas, greitai jį pamėgo džentelmenai, tad pradidėjo šio daikto naujas evoliucijos etapas.
To meto Europos visuomenėse vyrija nešiojo atramines lazdas, vos prieš pusšimtį metų pakeitusias špagas (tų laikų valdovai išvis skatino vyrus nebesinešioti ginklų). Dar 1830 metais Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas viešai iškeitė savo kardą į lietsargį (tiesa, šiuo mostu jis tenorėjo pademonstruoti savo demokratiškumą ir artumą liaudžiai), tačiau elegantiški atrodantys metaliniai lietsargiai savo ruožtu ėmė stumti lazdas.
Taip apie XIX a. devintąjį dešimtmetį suskliaustas susuktas skėtis, kurį jau buvo pradėta nešioti laikant už rankenos smaigaliu žemyn, tapo tinkamu lazdų pakaitalu. Nė vienas save gerbiantis tų laikų džentelmenas neišeidavo į žmones be lazdos. Tada jų buvo madinga turėti keletą: juodmedžio su sidabrine rankena – prie vakarinių apdarų, raudonmedžio – vaikštinėti po miestą, ką nors „kaimiškesnio“ – poilsiui užmiestyje.
Lietsargių stovas atsirado vis dėlto ne Anglijoje, kur džentelmeną sunku įsivaizduoti be skėčio, bet Amerikoje 1885 metais – jį sukūrė juodaodis Williamas C. Carteris. Iš Amerikos po pasaulį paplito ir ypač didelių skėčių mada – vadinamieji golfo lietsargiai buvo skirti šio žaidimo mėgėjams, tačiau pasirodė, kad tinkami naudoti ir kitoje, įprastoje aplinkoje.
Williamo C. Carterio lietsargių stovas. JAV patentas #323,397
Automobilių atsiradimas išstūmė vaikščioti skirtas lazdas, jų statusas buvo sumažėjęs iki atributo, kuris pasiimamas į ranką tik užsidėjus cilindrą ir vilkint fraką. Taip lazdą, pakeitusią kardą, išstūmė lietsargis.
Beje, ir XX amžiuje džentelmeno skėtis nebuvo laikomas apsauga nuo lietaus. 1936 metais fotografai užfiksavo sosto įpėdinį Edwardą VII netoli Bakingamo rūmų vaikščiojantį lietingą dieną su išskleistu skėčiu. Tai sukėlė padoriosios visuomenės pasipiktinimą, nes suskliaustas skėtis buvo viena, išskleistas – visai kas kita. Pagal tuometę sampratą džentelmenas visada privalėjo nešioti suskliaustą skėtį. Na, o jei prasidėdavo lietus (o tai Anglijoje atsitinka neretai), jis tegalėjo suskliaustu lietsargiu pamoti taksi ar vežikui.
Ilgai buvo manoma, kad džentelmenas visada privalo skėtį nešioti suskliaustą.
Apie XX a. penktąjį dešimtmetį atrastas nailonas buvo puikus šilko pakaitalas, būtent naujoji medžiaga įgalino gaminti lietsargius vos ne pieštuko storio, taip pat – ir lengvus. Spyruoklinis skėtis automatiškai išsiskleidžiančiu mechanizmu pasirodė pasaulyje apie septintąjį dešimtmetį. Apie tą patį laiką pasirodė ir „teleskopinis“ lietsargis – ištraukiamas ir sustumiamas, kai reikia, bet pakankamai mažas, kad tilptų į lietpalčio kišenę ar rankinę. Tai, beje, vokiečių inžinierių išradimas. Praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis atnešė varpo formos skėčius ir madą juos spalvinti.
Lietsargio stilistika
Tikiuosi, ne sykį ir patys esate girdėję disputą, ar galima džentelmenui nešioti spalvotą skėtį? Kiek žmonių, tiek nuomonių, tačiau būtina atminti, kad tokius nereikalingus ginčus visada sukelia gamintojai, o gyvename vis vien savo galva.
Žinoma, istoriškai taip jau susiklostė, kad vyriški lietsargiai būdavo juodos spalvos (tai Viktorijos laikų, per kuriuos jie įsivyravo, tradicija). Spalvoti skėčiai nuo seno buvo skirti tik sportui arba pramogoms. Renkantis spalvą, tereikia atsiminti vieną auksinę taisyklę: kuo formalesnė proga, tuo tamsesnis skėtis.
Tačiau, jau ne sykį esu pabrėžęs – nebūkite talibai. Lietsargis – jūsų daiktas, ir jūs turite visas teises juo išreikšti savo požiūrį į mus supantį pasaulį. Jei vertinate kokybę, rinksitės šilkinį. Jei esate praktiškas – sustumiamąjį. Jei esate žaismingos natūros – spalvotą. Pavyzdžiui, nieko bloga turėti ir languotą skėtį – taip lengvai atskirsite, kuris – jūsų. Nekreipkite dėmesio į pašaipas dėl lietsargių su logotipais. Dovana yra dovana, ir ją naudodami tik parodote pagarbą privačiai nuosavybei. O aš visada laikausi požiūrio, kad pasaulyje iš esmės nebeliko daiktų be logotipų, antra vertus, visada sveika parodyti, su kokiomis rimtomis ir pagarbos vertomis bendrovėmis turite reikalų.
Kur kas didesnis rūpestis nei spalva ar logotipai yra ilgis. Svarbiausia – neįsigyti pernelyg didelio. Pirkite tokį, kuris būtų proporcingas jūsų ūgiui. Nereikia žavėtis itin dideliais, jei nesate golfo lauke, nes tokius yra sunkiausia nulaikyti užėjus stipriam vėjui. Jei sveriate vos 60 kg, nereikia dviejų metro skersmens skėčio.
Kalbant apie šio aksesuaro ilgį, būtina prisiminti ir taisyklę, kuri taikoma renkantis vaikščiojimo lazdą – ji turi siekti iki pusės jūsų užpakalio. Jei pasirinksite netinkamą ilgį ir esate nusiteikęs jį naudoti ir kaip atraminę lazdą vaikščiodami, prisiminkite – galite krypuoti arba turėti papildomą kliūtį, kai lietsargis remsis į žemę.
Svarbiausia – pasirinkti ypatingą rankeną. Skėčiai turi vieną savybę – jų stilius lieka toks pat, tačiau rankenų forma kinta nuolat, nes būtent jos – tikro individualumo išraiška. Išlenkta rankena vyravo ištisus amžius, tačiau kai kurie džentelmenai mėgsta ir tiesias. Ypatingos buvo gaminamos iš dramblio kaulo, tačiau šiais politinio korektiškumo ir aplinkos tausojimo laikais tai nebepopuliaru.
Senovėje rankenos buvo gaminamos iš poliruoto medžio arba dygsniuotos juodos odos. Vakaruose žinoma, kad Sumatroje augančių palmių „malaka“ mediena yra geriausia rankenoms gaminti. Bambukas ir riešutmedis taip pat geros medžiagos. Švediški alksniai dėl lankstumo tinkami stiebui. Klevai, riešutmedžiai, obelys ir ąžuolai taip pat gerai tinka tiek rankenai, tiek stiebui.
Beje, besinešantieji skėčius irgi turi laikytis etiketo. Jei eidamas gatvėje su išskleistu skėčiu susitinkate aukštesnį, taip pat laikantį išskleistą skėtį, savąjį privalote palenkti, anas turi savąjį pakelti – kad išvengtumėt lietsargių susidūrimo. Jei susitinkate su mažesniu už save, savo aksesuarą kilstelkite aukštyn. Maža ką – lietsargio galiukas gali ir akį išdurti. Pasirodo, skleidžiant skėtį galioja tokia pati taisyklė kaip ir einant per gatvę – reikia žvilgtelgti į abi puses.
Ir baigdamas noriu priminti, kad lietsargis yra dažniausiai pametamas aksesuaras. Jei ieškote lengvų pažinčių, nepamirškite prie jo prisiūti savo vardo ir telefono numerio – kontaktas garantuotas. Tikėkimės, su jį radusia simpatiška mergina.
