REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sakoma, jog tas žmogus, kuris neabejingas gyvūno likimui, nenuskriaus ir žmogaus, o juo labiau vaiko. Aktoriaus Vytauto Tomkaus šeimyna būtent tokia, anot jo paties, „kiek paplaukusi„, nes abejingai nepraeis pro kokį nors gyvą skriaudžiamą ar likimo valiai paliktą padarėlį.

REKLAMA
REKLAMA

Prieš savaitę toje pat laiptinėje gyvenanti aktoriaus dukra dailininkė Dovilė Tomkutė parsivežė benzino kolonėlėje rastą gauruotą kalaitę. Šis atsitikimas dailininkę paakino tapti Gyvūnų globos draugijos nare ir žengti dar vieną gerumo žingsnį.

REKLAMA

Gerumo pamokos iš mažens

„Ji buvo susigūžusi kampe, nusiminusi ir visa drebėjo, – kalbėjo susijaudinusi moteris. – Negalėjau jos ten palikti, nors namie manęs laukė šešerių metų jorkšyrų veislės Minė. Rastinukę abi su dukra išmaudėme, pašėrėme ir ji iš karto atkuto. Tarsi atsidėkodama kaip kokia cirko artistė vis atsitūpdavo ant užpakalinių kojų ir „tarnaudavo“. Bijojom tėvams ir pasakyti, kad priglaudėme benamį šunį, tačiau kalytė iš karto palenkė jų širdis. Tėtis, apsiėmęs skaityti „Respubliką„, ateidavo pabūti su juo, kai mudvi su dukra išeidavome į darbą ir į mokslus“.

REKLAMA
REKLAMA

Pats aktorius, kurį žiūrovai bene labiausiai prisimena iš kadaise televizijos filme suvaidinto Tado Blindos, prisipažino esąs jautrus gyvūnų likimui, namuose yra laikęs triušį, dabar turi dvi kates, o kai išeina į lauką, nepraeina nenumetęs kąsnelio kiemo katėms ar nepabėręs trupinių paukščiams. „Mano tėvas buvo medžiotojas ir visada laikė medžioklinių šunų. Ypač džiaugdavausi mažais šunyčiais ir gailėdavau, kai juos reikėdavo išdalyti. Į šunį nei akmens, nei pagalio niekad nemečiau ir tokių žmonių nekęsdavau. Esu įsitikinęs – jeigu žmonės myli gyvūnus, tai turi mylėti ir žmones. Juk esame vieno pasaulio kūriniai ir turime vienas kitą mylėti„.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet akivaizdu, kad dailininkė, gyvenanti su studente dukra nedideliame bute ir dažnai išvykstanti į komandiruotes, negali sau leisti turėti du šunelius. Tad ėmėsi ieškoti naujokui šeimininkų ir po kelių dienų atrado. Pamačiusi Dovilės elektroniniu paštu išsiuntinėtuose laiškuose šunelio nuotrauką, tuojau pat sureagavo kita žinoma dailininkė Dalia Kasčiūnaitė. Kai ji atvažiavo pasiimti gauruotukės, Dovilė ir Elena su ašaromis atsisveikino su laikinu įnamiu. Bet tuo istorija nesibaigė... Rūpindamasi kur įdėti skelbimus apie rastą šunelį, Dovilė susipažino su Gyvūnų globos draugijos steigėjais ir savanoriais. Net nuvyko į bendraminčių susirinkimą ir panūdo pati nuvažiuoti į gyvūnų globos namus „Grinda“. Dailininkę taip sujaudino pamestų keturkojų likimas, kad ji panūdo padėti dar kokiam nors nelaimėliui, patekusiam į „Grindą„, ir išgelbėti jį nuo liūdnos baigties. Nes visi tikriausiai žino, kad niekam nereikalingi keturkojai po kiek laiko užmigdomi.

REKLAMA

Dovana už išgelbėtą augintinį

„Ką ten pamačiau, sunku papasakoti, – sakė menininkė. – Už grotų esančių šunelių akyse pamačiau siaubą ir norą gyventi. Pamatę lankytoją, visi pradeda loti ir vizginti uodegėles, kiša savo snukučius, kad būtų pastebėti. Tie žvilgsniai tarsi sako: „Paimkite mane, aš jums būsiu ištikimas ir paklusnus“. Man iš karto krito į akis gelsva į laputę panaši kalaitė, kuri buvo įsispraudusi į kampą ir drebėjo. Ji labai panaši į tos veislės keturkojus, kokius mėgsta ir augina Anglijos karalienė. Daugiau apie ją paklausinėjus, paaiškėjo, kad ji laukiasi šunelių„.

REKLAMA

Sužinojo D.Tomkutė ir šios gražios, sveikos, draugiškos, neišlepintos maždaug penkerių metų kalaitės atsiradimo šioje įstaigoje istoriją. Jos vardas Lisa. Kartą ji jau buvo išmesta. Kažkas ją atvežė prieš trejus metus ir paleido Salininkų soduose. Tuomet ją priglaudė pagyvenę žmonės ir ja trejus metus rūpinosi. Bet atsitiko taip, kad mirė jos globėjas vyras, o paskui ir moteris. Tad kalaitė vėl liko be namų. Kaimynai, pamanę, kad jai daro gera, nuvežė ją į „Grindą“.

Dovilė nesupranta tų žmonių, kurie, patys namuose laikydami išpuoselėtus grynaveislius, abejingai praeina pro benamį alkaną, kenčiantį šunelį ar kačiuką. Ji tikisi, kad atsiras geras ir jautrus žmogus ir priglaus Lisą. Šeima mielai padovanotų naujiems šunelio globėjams dailininkės D.Tomkutės grafikos darbą arba naują Vytauto Tomkaus autobiografinę knygą su autografu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų