Karantinas man pakoregavo darbus taip, kad didžiąją laiko dalį praleidžiu namuose, mano butas man virto ir vieta, skirta gyventi, ir vieta, skirta dirbti. Nuo ryto iki vakaro darbuojuosi prie kompiuterio, todėl pro savo langus gerai matau, kas kada atvažiuoja, kada grįžta, kaip gyvena ir kur eina.
Deja, naujieji kaimynai, įsikūrę vienu aukštu aukščiau, jau pirmomis dienomis man sukėlė įtarimą. Viskas prasidėjo tada, kai net pašokau nuo kėdės išgirdusi baisų klyksmą viršuje. Berniukas isteriškai rėkė visa gerkle.
Pagalvojau, gal mama ko neleidžia – juk visko būna, aš ir pati savo vaikus kažkada auginau, kurie mėgdavo paleisti dūdas, negavę to, ko nori.
Deja, tas vaiko klyksmas girdisi kasdien ir nuolat yra lydimas šūksnių. Aš negalėčiau pasakyti, kad tą vaiką muša – nesigirdi jokių trenksmų ar kritimo garsų.
Girdžiu tik nuolatinį verkimą ir vėliau garsiai rėkiančius vyrišką ir moterišką balsus. Kai prisimenu Lietuvą sukrėtusią Matuko tragediją, kai patėvis su motina užmušė vaiką tiesiog namuose, šiurpas eina kūnu – o gal tame bute irgi vos žingsnis iki tragedijos?
Dažniausiai verkimas ir šūksniai girdisi iš vonios kambario
Vieną vakarą jau norėjau skambinti į policiją, kad atvažiuotų, bet tada pagalvojau, kad jeigu vaikui tiesiog užėjęs pykčio priepuolis, policija gali viską pasukti neigiama linkme.
Juk gali būti, kad tai šeimai nereikia jokios pagalbos, nes vaiko rėkimas tėra tik ožiai arba tam tikro amžiaus augimo krizė. Bet jeigu tą vaiką tėvai nuolat skriaudžia, mano įsikišimas gerokai padėtų. Sunku gyventi nežinant, ką daryti...
Kol kas svarstau, kad reikėtų laiptinėje paklausti naujakurių, kaip auga jų vaikas, taktiškai pasikalbėti ir, galbūt, pokalbio metu sužinočiau, kas vyksta?
Gal jų vaikas serga, turi raidos ar kitokių sutrikimų? Kita vertus, man baisu ir pačiai lįsti į jų gyvenimą – juk nežinau, kas ten per tėvelis, bijau, kad ir man pačiai nepakenktų.
Autorius: skaitytoja Elena
