REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sekminės – viena iš svarbiausių bažnytinių švenčių, simbolizuojanti Šventosios Dvasios nužengimą į žemę. Tačiau ši šventė apipinta lietuviškomis tradicijomis, dar vadinama Beržų garbinimo švente, mat pagonys tikėjo, jog šis medis simbolizavo visą pasaulį.

Sekminės – viena iš svarbiausių bažnytinių švenčių, simbolizuojanti Šventosios Dvasios nužengimą į žemę. Tačiau ši šventė apipinta lietuviškomis tradicijomis, dar vadinama Beržų garbinimo švente, mat pagonys tikėjo, jog šis medis simbolizavo visą pasaulį.

REKLAMA

Plačiau apie lietuviškas Sekminių tradicijas, gamtos ženklus bei kokia vasara laukia naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas Libertas Klimka.

Ši šventė vyksta pačiu gražiausiu metu – kai viskas žaliuoja, gamta pilnai pabudusi, žydi įvairios laukų gėlės. Didžiausias dėmesys skirtas augalams, gyvuliams bei piemenėliams.

„Sekminių šventė turi daugybę tradicinių papročių. Na, ji ne tik kad labai svarbi kaip bažnytinė šventė, bet labai gražiu metu būna, kada pats gamtos šėlsmas, kai svaigina kvapai ir sninga žiedais. 

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, mūsų valstietiškoj kultūroj apipinta papročiais, kurie išreiškia džiugesį dėl to, kad ir pasėliai jau auga. Tai kartu yra gyvulių globos, piemenėlių dienos. Todėl daug sąsajų yra su mūsų gamta toje šventėje“, – aiškino L. Klimka.

REKLAMA

Išreikšdavo pagarbą rugiams

Anksčiau Sekminės buvo trijų dienų šventė. Pirmąją dieną, sekmadienį, žmonės, grįžę iš bažnyčios, įsitraukdavo į tradicijas ir papročius. Vienas jų – berželio šakomis apkaišyti namus, ką padarydavo dar prieš Sekmines.

„Prieš Sekmines berželių šakelėmis buvo išpuošiama pradedant nuo kiemo vartų, namų durys, trobos vidus, krikštasuolė. Berželio žalumas toks gaivus, toks gražus, išreiškia šventės esmę, kad gamta visa apsipylusi tuo žalumu, žalioji banga per Lietuvą persirito ir visus pradžiugino.“

REKLAMA
REKLAMA

Ūkininkai keliaudavo aplankyti rugių lauko, pažiūrėti, kaip jie auga. Dainuotos ir specialios dainos, kuriose rugiai šlovinami kaip būsimi maitintojai.

„Yra netgi specifinės parugių dainos, dažniausiai jaunimas ten dainuoja. Ten šlovinami rugeliai kaip būsimos duonos davėjai, linkima jiems, kad jokios nelaimės augant neištiktų, ledai neišmuštų, neužpultų kenkėjai.

Prie rugių lauko būdavo kartais susėdama, būtent gražiu oru ir pasivaišinama. Ir dar kaimynai netoli kažkur prisijungdavo. Būdavo tokios vaišės, džiaugiantis atėjusia vasara“, – pasakojo etnologas.

Šeimininkės sukdavosi virtuvėje, ruošdavo pietus. Sakoma, kad kiekvienam šeimos nariui turėjo tekti 7 virtiniai, pažymint, kad Sekminės nuo Velykų nutolusios per 7 savaites.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Piemenėlių tradicijos – išskirtinės

Išaušus Sekminių sekmadieniui, piemenėliai skubėdavo kuo anksčiau atsikelti, skubėjo ganyti gyvulių. Likti paskutiniam reiškė visiems metams suteikiamą pravardę ir ne pačius maloniausius darbus.

„Buvo laikoma, kad kas paskutinis, kai užgroja Sekminių ragelis, čia, kaime, taip kviesdavo visus piemenis, kada banda buvo ganoma bendrai. Sekminių ragelis užgroja ir kas paskutinis prisijungs prie visų piemenų, visus metus bus pravardžiuojamas spirgučiu ir visos nemalonios prievolės jam atiteks“, – kalbėjo L. Klimka.

Atėjus laikui gyvulius parginti namo, piemenukai karves ir aveles papuošdavo gėlių vainikėliais, o gyvulius parvarydavo dainuodami specialias dainas, raliuodami. Vėliau drąsiausieji eidavo per kaimą aplankyti šeimininkių.

REKLAMA

„Keli drąsesni piemenukai pasiima kraitelę ir per kaimą eina šeimininkių lankyt. Ir kartu, atėję į kiekvieną sodybą, kaimo šeimininkes aplankydami palinki geriausios sėkmės ūkio darbuose. Šeimininkės jau iš anksto būna nusiteikusios, kad jie ateis ir reikia juos pamaloninti ir apdovanodavo juos skanumynais. Visko į tą kraitelį įdėdavo – ir kiaušinių, ir sūrio, ir dešros. Jau pastaraisiais, mūsų amžiais, ir pinigėlį kokį įdėdavo, nes tai didelė piemenėlių šventė.“

Susirinkus kraitį, gavus įvairių gardumynų, piemenys išsirinkdavo gražią vietą šalia miško ir ten rengdavo puotą. Svarbiausias akcentas – ant laužo kepta kiaušinienė. Paruošus vaišes, vienas piemuo lipdavo į medį ir bandydavo susitarti su miško gyventojais.

REKLAMA

„Labai įdomu, kad vyresnysis piemenukas, kuris įlipdavo į medį aukštą, šaukdavo, kad kartu ateitų pasivaišinti miško žvėrys. Tie, kurie pridarydavo bėdos bandai – vilkai, lūšys. Tris kartus pasilypėjęs šaukė, kad žvėrys ateitų kartu pasivaišinti su piemenimis. 

Žinoma, jie neatsiliepia, tuomet piemuo, tarsi supykęs, šūkteli „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus“. Tai yra santarvės su miško žvėrimis siekimo paprotys, kuris ateina net nuo Akmens amžiaus iki mūsų dienų. Labai įdomi apeiga, tarsi kaip pasiekti sutartį su miško žvėrimis. Mes juos gerbiam, kviečiam kartu į vaišes, bet jūs jau mūsų bandos nelieskit“, – apie tradicijas pasakojo etnologas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antroji diena – jaunimui

Išaušus pirmadienio rytui, piemenukams leista ilgiau pamiegoti, pailsėti, o gyvulius į laukus išgindavo šeimos merginos, iš anksto susiradę gražią vietą, neišganytą vietą, o vėliau ten skambėdavo rytagonių dainos.

„Jos ten beganydamos dainuoja gražiąsias rytagonių dainas. Visas šitas antros dienos paprotys, kada merginos gano, vadinasi rytelis. Tai, turbūt, mūsų folklore yra pačios lyriškiausios, gražiausios. Jos atliepia ir gamtos tokį sužydėjimą, suklestėjimą ir žmogaus jaunystę. Dažniausiai merginos, vaikino gyvenimas, jo jaunystė lyginama su gamta, kaip gamtoj viskas dabar sužaliavo, suklestėjo, štai ir jaunimo jausmai taip subujoja.“

REKLAMA

Netrukus prisijungdavo ir vaikinai, atsinešdavę savo instrumentus ir pritardami dainavimui. Vėliau ateidavo laikas žaidimams. Išrinkus gražiausią kaimo merginą, patį šauniausią vaikiną jai, vykdavo netikros vestuvės.

„Lyg apeiginė dalis – jaunimas žaisdavo netikras vestuves. Kuri mergina kuriam vaikinui tiktų poron. Čia jie bendru sutarimu išrenka nuotaką, pačią gražiausią kaimo merginą, patį šauniausią berną jai į porą, o toliau vestuvių palyda suporuojama. Kas vienas liks, be poros, tas pabus kunigu, pavaidins jį.

Tada tokios žaidžiamos netikros vestuvės, per kurias galima savo nusižiūrėtajai gal ir kokį švelnesnį žodelį pasakyti ar kokį prisipažinimą, dar ką nors, pažadėti piršlius atsiųsti“, – netikrų vestuvių tradicijas dėstė etnologas.

REKLAMA

Vienas įdomiausių ir unikaliausių papročių, kuriam atitikmenį galime rasti tik toli Rytuose – merginoms grįžtant namo, jas pasitikdavo šeimininkė su kibirėliu, kuriame yra pienuoto vandens ir juo šlakstydavo.

„Čia yra linkėjimas, kad vasara būtų šilta, lietinga, teauga gerai žolė, karvės teduoda daug pieno, o merginos tebūna kaip iš pieno plaukusios – gražios, kad gerai ištekėtų jos, į gerą šeimą. Labai senas paprotys yra, labai archajiškas ir labai retas.“

Ką gamtos ženklai sako apie artėjančią vasarą?

Trečiąją Sekminių dieną nedera imtis sunkių darbų, tai laikas pailsėti, atsipūsti. Manyta, kad, pradėjus rimtesnius darbus, užeis kruša, kuri pridarys žalos augalams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Trečioji Sekminių diena nuo senų senovės buvo vadinama ledų diena, kaip ir po Velykų, trečioji diena vadinama tinginio diena. Trečią Sekminių dieną nevalia judinti žemės, nes antraip ledų kruša gali pasėliams žalos padaryti. Čia piktoji žiemos dievaitė Leda gali šitaip atkeršyt, už tai, kad jos nepagerbia. Tokia poilsio po švenčių diena“, – pasakojo L. Klimka.

O savaitę prieš Sekmines, per šeštines, žmonės žvalgydavosi po gamtą, ieškodavo ženklų, kurie išduotų, kokia vasara laukia. Ūkininkams itin svarbus buvo vieversys, kur susuktas jo lizdas, mat jis padėjo apsispręsti, kur sodinti, pavyzdžiui, bulves.

„Žiūrėdavo, vieversys kur lizdą susisuko – ar lomelėj, ar ant kalniuko, ūkininkui svarbu būdavo, daug lietaus bus ar mažai. Jeigu vieversys lomoj susuka savo lizdą, vadinasi vasara bus sausa, mažai lietaus, o jeigu ant kalniuko, vieversys irgi nenori, kad lizdelis būtų baloje, tai ant kalniuko, reiškia, vasara lietinga.“

REKLAMA

Pranašai buvo ir kiti gamtos gyventojai, ypač skruzdės. Pagal jų suneštą skruzdėlyną buvo galima spręsti, ar sausa, karšta laukia vasara.

„Žiūrėdavo laukų skruzdėlės kaip savo lizdus daro – ar žemėj, ar tarp žolių. Nuo to vėlgi vasaros lietingumas priklauso. Jeigu žemėj, tai vasara sausa bus, mažai lietaus. Paskui žiūrėdavo, į kurią pusę anga į skruzdėlyną atsukta – jeigu į šiaurę, tai vasara bus karšta, jeigu į pietus – šalta“, – aiškino etnologas.

Paklaustas, kokia vasara laukia, L. Klimka kol kas įžvelgia permainingus orus. Tai primins pastarąsias dienas – sulauksime ir saulės, ir lietaus.

„Kiek aš dabar buvau gamtoj, tai tuos liaudiškus stebėjimus pabandžiau susumuoti, tai, man atrodo, vasara bus kontrastinga. Visko bus – ir lietaus netrūks, ir šilumos. 

Ypač pirmoji vasaros pusė gali būti tokia kontrastinga, tai lietus užeis, tai vėl saulutė nušvis ir šilumos pažers, tai vėl kokia niūresnė diena. Antroji pusė, einant arčiau link rudens, lyg ir atrodytų, bus kontrastų mažiau.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų