„Gal geriau duoti, kad būtų ramiau?“ – kaip gimsta šis automatinis mąstymas

Šis vidinis dialogas dažnai įvyksta labai greitai – vos per kelias sekundes. Žmogus gali net nespėti iki galo įvardyti savo minčių, tačiau jaučia lengvą nerimą, abejonę ar neapibrėžtumą, kuris tarsi „pastumia“ link sprendimo, atrodančio kaip paprasčiausias būdas tą įtampą sumažinti. Tokiose situacijose svarbų vaidmenį atlieka ne tik racionalus mąstymas, bet ir emocijos – baimė, kad kažkas gali nepasisekti, kad gali būti nepakankamai dėmesio ar kad teks ilgiau laukti pagalbos.

Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovė, doc. dr. Neringa Balčiūnienė, taip pat einanti Medicininės etikos komisijos pirmininkės pareigas, sako, kad šis mąstymas turi gilias šaknis.

„Mano nuomone, šis mąstymas vis dar yra likęs kaip buvusios santvarkos reliktas, kaip saugiklis, kad teikiama paslauga bus geresnė. Taip pat tai susiję su tam tikru nepasitikėjimu sveikatos priežiūros sistema, kurioje vis dar tikima, kad pinigai nupirks geresnę paslaugą ir daugiau dėmesio pacientui“, – teigia ji.

Anot specialistų, tokio tipo įsitikinimai dažnai veikia kaip „vidinės taisyklės“, kurių žmogus net nebūtinai sąmoningai kvestionuoja. Jei ilgą laiką aplinkoje buvo girdima ar matoma, kad „taip daroma“, tai ilgainiui tampa norma – net jei realybė jau pasikeitusi.

Pasak specialistės, toks požiūris šiandien vis dažniau nesutampa su realybe, o patiems medikams tokie bandymai gali būti net nemalonūs. „Medikai jaučiasi įžeisti ar net nebesupranta atsidėkojimo už paslaugą tam tikromis dovanomis. Man pačiai tai yra visiškai nepriimtina“, – atvirai sako Neringa Balčiūnienė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios situacijos sukuria nepatogumą abiem pusėms – pacientas jaučiasi nejaukiai, o medikas gali patirti spaudimą ar net nežinoti, kaip tinkamai sureaguoti. Tai nėra lygiavertis santykis, o veikiau situacija, kurioje atsiranda nereikalinga įtampa.

Iš kur atsiranda šis mąstymas?

Nors gali atrodyti, kad sprendimas „duoti“ kyla iš asmeninės patirties, iš tiesų jis dažniausiai yra daug platesnių įsitikinimų rezultatas. Tai gali būti šeimos perduotos nuostatos, ankstesnės patirtys ar tiesiog visuomenėje įsišaknijęs požiūris.

„Manau, kad tai lemia viskas – ir šeima, ir aplinka, ir ankstesnė sistema. Tačiau svarbu prisiminti, kad sistema keičiasi, o medicinos personalo darbas yra pasirūpinti pacientu kaip galima geriau – ir mes tą darome“, – sako N. Balčiūnienė.

Psichologiniu požiūriu, tai galima paaiškinti ir kaip siekį susigrąžinti kontrolės jausmą. Susidūrus su sveikatos problemomis, žmogus dažnai jaučiasi pažeidžiamas – situacija tampa neaiški, atsiranda priklausomybė nuo kitų sprendimų. Tokiu atveju bet koks veiksmas, kuris atrodo suteikiantis daugiau „įtakos“, gali būti suvokiamas kaip būdas susigrąžinti kontrolę – net jei realiai jis nieko nepakeičia.

Ji pabrėžia, kad nors praeityje galėjo pasitaikyti įvairių situacijų, šiandien medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama profesionalumui ir skaidrumui. „Tikiu, kad profesionalumas, kompetencija ir sąžiningumas medicinoje nėra tik skambūs žodžiai, o realios vertybės ir praktika, kuriomis mes visi vadovaujamės“, – teigia pašnekovė.

Svarbu suprasti, kad šiuolaikinėje sveikatos priežiūros sistemoje gydymo kokybė nepriklauso nuo papildomų neoficialių atsilyginimų. Priešingai – tokie veiksmai gali tik iškreipti santykį tarp paciento ir gydytojo, kuris turėtų būti grindžiamas pasitikėjimu, aiškumu ir pagarba.

Kaip atpažinti automatinę reakciją?

Dažnai pacientai net nepastebi, kaip mintis „duoti“ tampa savaime suprantamu pasirinkimu. Tačiau svarbiausias žingsnis – sustoti ir sąmoningai įvertinti, iš kur kyla toks noras.

Pasak N. Balčiūnienės, svarbu keisti patį požiūrį į vizitą pas gydytoją. „Pacientai turėtų ateiti su pasitikėjimu ir tikslu, kad gaus profesionalią ir vertingą konsultaciją ar priežiūrą, nes tokia yra mūsų medikų pareiga“, – sako ji.

Praktikoje tai gali reikšti labai paprastą veiksmą – skirti sau kelias sekundes ir „pagauti“ tą pirmą impulsą. Jei kyla mintis apie papildomą atsilyginimą, verta ją ne ignoruoti, o smalsiai įvertinti: iš kur ji atsirado? Ar tai mano patirtis, ar kažkur girdėta nuostata?

Kartais vien šie klausimai leidžia pamatyti situaciją aiškiau – suprasti, kad sprendimas kyla ne iš realaus poreikio, o iš įpročio ar vidinio nesaugumo. O tai jau pirmas žingsnis link kitokio pasirinkimo.

Intensyviosios terapijos skyriaus vadovė taip pat ragina prieš priimant sprendimą užduoti sau paprastus, bet svarbius klausimus. „Prieš duodami kyšį, pagalvokite – kodėl aš noriu jį duoti? Ar tai tikrai padės man jaustis geriau? Ar tai padės geriau jaustis medikui?“ – siūlo specialistė.

Nors mintis „geriau duoti, kad būtų ramiau“ gali atrodyti kaip būdas sumažinti nerimą, iš tiesų ji dažnai kyla iš įpročio, o ne realaus poreikio. Keičiantis požiūriui ir stiprėjant pasitikėjimui, šis automatinis mąstymas pamažu praranda savo pagrindą.

Ilgainiui tokie pokyčiai vyksta ne per vieną dieną, o per nuoseklų visuomenės ir kiekvieno žmogaus požiūrio keitimą. Kuo daugiau kalbama apie skaidrumą, kuo aiškiau įvardijamos vertybės ir kuo daugiau teigiamų patirčių žmonės patiria be jokių „papildomų“ veiksmų, tuo natūraliau nyksta ir senosios nuostatos. Tai procesas, kuriame svarbus kiekvienas pasirinkimas – net ir tas mažas vidinis „ne“, kuris ilgainiui kuria didesnį pokytį.

Straipsnis finansuojamas Sveikatos apsaugos ministerijos.