Lietuva, regis, tuoj nuskambės per pasaulį ne tik kaip skurstanti savižudžių ir alkoholikų valstybė, sukūrusi idealias sąlygas vešėti korupcijai.
Stebint, kaip virtuoziškai ką tik buvusios skirtingose barikadų pusėse politinės partijos, pavyzdžiui, socialliberalai ir konservatoriai, puola viena kitai į glėbį kurti valdančiosios kastos, grasinamės tapti pirmąja pasaulyje valstybe, kur nėra politinių nesutarimų, skirtumų, tik vienybė, vienybė težydi… Na, tiesiog kaip sovietmečiu gimsta vienintelė teisinga didžiulė stora partija.
Daugelį metų didžiavomės savo teatru, talentingais aktoriais ir režisieriais. Deja, kiekvienas gražus dalykas, atsispindėjęs kreivame veidrodyje, įgauna groteskiškas ir atstumiančias formas. Šiandienos Lietuvoje pats kreiviausias iš visų įmanomų veidrodžių – Lietuvos politikos teatras. Ciniška „doruolių“ – apsimetėlių komedija.
Lietuvos politikoje suvaidinta viskas –pradedant pasiaukojančiu darbu Tėvynei, baigiant aršia idėjine priešininkų kova. Jeigu sakoma, kad didžiojoje politikoje nėra draugų – tiktai interesai, tai lietuviškoje politikoje priešininkų irgi nėra. Nei kairės, nei dešinės, nei į kurią nors pusę pakrypusio centro – tik skirtingose pusėse išsidėsčiusios ložės.
Pavydėtina vienybė – už skirtingų programinių širmų absoliučiai tie patys poreikiai, absoliučiai tos pačios baimės. Bendras poreikis – valdžia ir pinigai, bendra baimė – TVARKA IR TEISINGUMAS. Ir nenuostabu – juk atsiradus TVARKAI IR TEISINGUMUI, nebegausi nei neribotos valdžios, nei ES pinigų, nei privilegijų, nei vietos prie „prichvatizacijos“ lovio…
Tai, kad socialliberalai ir konservatoriai tik akims apdumti dedasi politiniais priešininkais, buvo aišku jau tuomet, kai jie vieningai mūru stojo ginti aukštus valstybės postus užėmusius KGB rezervistus. Tai, kad dabar konservatoriai nesigėdydami, beje, prezidento Valdo Adamkaus pritarimu, svarsto apie jungtuvių su iš sovietinės nomenklatūros išaugusiais socdemais – irgi nieko keista. Juk per „Williams“ aferą apvogę Lietuvos žmones, konservatoriai, pavaidinę provakarietiškus valstybininkus, „Mažeikių naftą“ brukte įbruko rusams, tuo tikrai nusipelnydami socialdemokratiškų aplodismentų.
Štai ir dabar lietuviškajame juodojo humoro teatre vaidindamos politinę kovą dėl Lietuvos laimės, tiek subyrėjusios valdančiosios daugumos likučiai, tiek save vadinantys opozicija konservatoriai, tiek napoleoniškų ambicijų pagimdytos įvairaus plauko „pilietinės demokratijos“, karštai susirūpinusios tik vienu dalyku – kaip gudriau pripulti prie valdžios pyrago ir kaip patį didžiausią kąsnį apsižioti. Dėl tokio dalyko nebeverta sukti galvos, su kuo susidėjus eiti obuoliauti, t. y. valdžią stverti. Tuo labiau kad čia pat tokia reali visus vienijanti TVARKOS IR TEISINGUMO baimė.
Evaldas Lementauskas yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai) pirmininko pavaduotojas.
