2009 m. gruodžio 1 d. Čekijai, paskutinei iš Europos Sąjungos valstybių, ratifikavus įsigaliojo Lisabonos sutartis, kurios svarba nekelia abejonių. Vieni esminių Lisabonos sutartyje numatomų pokyčių yra struktūriniai pasikeitimai (nuolatinio Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybės įsteigimas, Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos padalijimas, nauji Europos Parlamento įgaliojimai, nacionalinių parlamentų vaidmens pokyčiai, Europos Komisijos ir Europos Teisingumo Teismo reformos ir kt.). Lisabonos sutartyje įtvirtintas viršvalstybinių interesų vyravimas nacionalinių interesų atžvilgiu (ES teisės aktais reguliuojamų sričių plėtra, didesnių galių ES institucijoms suteikimas) rodo ES integracijos gilinimo tendencijų stiprėjimą.
ES, esančiai svarbia tarptautinės ekonominės ir politinės sistemos dalyve, integracija išskirtinai socioekonominėje srityje nėra pakankamas saugumo garantas šiandieninėje tarptautinėje sistemoje, kurioje pastebimi galios pusiausvyros pokyčiai. Siekdama disponuoti ne vien ekonomine, bet ir karine galia bei turėti svarų balsą priimant tarptautinius politinius sprendimus naujai besiformuojančioje daugiapolėje tarptautinėje sistemoje, kurioje atsiranda nauji galios centrai – Rusija, Kinija, Indija - ES turėtų vienytis taip pat ir karinėje srityje. Šiuo metu daugumai ES valstybių (išskyrus Airiją, Austriją, Švediją ir Suomiją, kurios yra ES, bet ne NATO narės) saugumą garantuoja priklausymas NATO saugumo struktūroms, tačiau Lisabonos sutarties įsigaliojimas rodo, kad ES siekia tapti savarankiška saugumo aktore tarptautinėje arenoje.
Pirmosios iniciatyvos ES saugumo ir gynybos srityje siekia dar XX a. 6-ąjį dešimtmetį. 1952 m. įsteigus Europos anglies ir plieno bendriją buvo mėginta įsteigti ir Europos gynybos bendriją, tačiau iniciatyva nepasitvirtino, nes Prancūzijos parlamentas neratifikavo jos steigimo sutarties. Iki pat 10-ojo dešimtmečio nebuvo pastebima jokių reikšmingesnių pokyčių šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, kad integracija ES saugumo ir gynybos politikos (ESGP) srityje yra grindžiama tarpvyriausybinio bendradarbiavimo modeliu, ES valstybės-narės nebuvo linkusios perleisti su nacionaliniu suverenitetu susijusių sričių ES kompetencijai. Esminis proveržis karinio saugumo srityje pastebimas 1998-aisiais. 1998 m. gruodžio mėn. St. Malo mieste (Prancūzija) dvi didžiosios, geriausiai parengtas karines pajėgas, bet skirtingus interesus turinčios valstybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija – paskelbė apie bendrą iniciatyvą, raginančią ES turėti nepriklausomas krizių valdymo karines pajėgas. Nuo to laiko pastebimas nuolatinis ES karinių pajėgumų plėtojimas.
Vis dėlto ES plėtra turi ir neigiamų pasekmių. Karinio saugumo srityje viena esminių problemų yra takoskyra tarp didžiųjų ir mažųjų valstybių-narių pozicijų vieningos ES karinio saugumo sistemos kūrimo klausimu. ES plėtra, t.y. valstybių-narių skaičiaus didėjimas, o kartu ir interesų įvairovė lemia didėjantį Sąjungos nevienalytiškumą. Šiame kontekste mažosiomis valstybėmis laikomos tos, kurios dėl santykinės galios ar/ir geopolitinės padėties yra nepajėgios apginti savo nacionalinių interesų tarptautinių organizacijų kontekste ir įvirtinti geopolitinius tikslus. Prie pastarųjų priskirtinos Estija, Slovėnija, Lietuva, Latvija, Danija, Slovakija, Čekija ir kt. Šioms valstybėms oponuojančios valstybės dažnai politologinėje terminologijoje įvardijamos kaip „branduolio“ valstybės, kurių tarpe pagrindinis dėmesys tenka Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir Vokietijai.
Tarptautiniame lygmenyje „branduolio“ valstybės, siekdamos sustiprinti ES vaidmenį, plėtoja ES saugumo ir gynybos politiką ir kartu stengiasi sumažinti JAV įtaką Europoje. Europos lygmeniu „branduolio“ valstybėms yra būdingas eurokontinentalizmas, t.y. šios valstybės ESGP plėtrą vertina kaip savo įtakos ES viduje sustiprinimą. Todėl „branduolio“ valstybės tiek dėl ES vaidmens sustiprinimo tarptautiniu lygmeniu, tiek dėl savo pačių galios didinimo ES viduje yra suinteresuotos sukurti nepriklausomas nuo NATOES karinio saugumo struktūras. Didžiosioms ES valstybėms oponuojančios mažosios yra orientuotos į euroatlantinių ryšių išlaikymą ir stiprinimą. Bent jau trumpojo laikotarpio perspektyvoje vieninteliu saugumo garantu jos laiko priklausymą NATO saugumo struktūroms ir todėl pasisako už JAV įtakos ES išlaikymą. NATO, kaip saugumo garanto, pasirinkimą vietoj ES saugumo struktūrų, visų pirma, lemia ekonominiai veiksniai. Pasitraukimas iš NATO ir įsijungimas į naujas ES karinio saugumo struktūras pareikalautų didelių finansinių išlaidų, kas, ypač pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, yra neįmanoma. Be to, kyla dubliavimo problema, kuri dar labiau sustiprina išlaidų klausimą: JAV nereikalauja griežto apsisprendimo (NATO ar ES), tačiau pageidauja, kad ESGP sustiprintų, o ne dubliuotų NATO, nes tai siejama su papildomu finansavimu. ES vieningos karinio saugumo sistemos sukūrimo atveju valstybės, esančios ES narės, bet kartu priklausančios NATO saugumo struktūroms, turėtų rinktis, kieno operacijose dalyvauti (NATO ar ES). Pažymėtina, šiuo metu ES valstybės dalyvauja ir ES vadovaujamose operacijose (taikos palaikymo operacijoje Kosove, prie Somalio krantų vykdant operaciją „Atalanta ir kt.). Tačiau šis dalyvavimas yra labiau simbolinis, nei turintis realios reikšmės. Todėl tikėtina, kad mažosios valstybės toliau išliks lojalios NATO.
2004 m. Lietuva tapo visaverte NATO bei ES nare. Šalies, esančios ES mažųjų valstybių gretose, priklausymas dviems savą specifiką saugumo klausimu turinčioms struktūroms, tikėtina, ateityje gali sukelti keletą problemų. Akivaizdu, kad ES tampant ne vien ekonominiu, bet ir vis aktyvesniu aktoriumi karinio saugumo srityje, Lietuvai kels dvigubo lojalumo klausimą. Viena vertus, priklausymas Europos bendrijai Lietuvai teikia ekonominę naudą. Viešosios nuomonės tyrimų 1997 – 2007 metų duomenimis[1], Lietuva vertinama kaip viena euro-optimistiškiausių valstybių. Kita vertus, prioritetus saugumo klausimu šalis teikia euroatlantinėms saugumo organizacijoms, todėl pasisako už ES buvimą integralia NATO dalimi, o ne lygiaverte organizacija. Nepaisant susiklosčiusios situacijos, kai priklausoma dviems saugumo palaikymo operacijose dalyvaujančioms organizacijoms, Lietuva tebeužima geostrategiškai svarbią vietą valstybių tarptautiniuose santykiuose. Būdama pereinamojoje zonoje tarp Rytų ir Vakarų, Lietuva buvo ir tebėra svarbi tarptautinės saugumo sistemos dalyvė.
Šiuo metu vieningos ES karinio saugumo sistemos sukūrimas vertinamas labiau kaip vizija, nei realybė. Pastebimos pavienių ES valstybių iniciatyvos vystyti Europos karines galimybes (galima paminėti NATO pasiūlytą Berlyn-Plius susitarimą, Mastrichto, Lisabonos sutarties įsigaliojimą). Tačiau realaus pagrindo jos neįgauna dėl keleto esminių priežasčių. Visų pirma, dėl skirtingų valstybių interesų, kuriems neretai įtaką daro skirtingi valstybių euroatlantiniai ryšiai bei finansavimo sunkumai. Jei pastaruosius dar būtų galima išspręsti efektyviau perskirstant ES biudžetą ar peržvelgiant institucinę bazę, tai pirmasis veiksnys, labiau tikėtina, išliks stabilus dėl esminės priežasties – geoistorinio valstybių rakurso ir iš to kylančio istoriškai susiformavusio tapatumo. Todėl ES vieningos karinio saugumo sistemos sukūrimo uždavinys lieka neišspręstas. Įvykius netikėta linkme ateityje gali pakreipti prieštaringai vertinama, tačiau tebevykdoma vienašališka JAV politika ar naujai kylančios grėsmės tarptautiniam saugumui (Šiaurės Korėjos branduolinė programa, Gruzijos pavyzdys).
Jurgita Jakevičiūtė
[1]Gaidys V. Lietuva Europos Sąjungoje: viešosios nuomonės tyrimų 1997-2007 metų duomenys. Politologija 2007/4 (48).
