REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Birželio 24-oji – vieniems Joninių šventė, kitiems ilgojo savaitgalio pradžia. Nors jau keleri metai tai ne darbo diena, tačiau kaip ir prieš ją tokia paskelbiant Lietuvos gyventojai nėra vieningi: kas švenčia, kas – ne.

REKLAMA
REKLAMA

O juk buvo laikas, tiesa, labai seniai, kai saulėgrįžos naktį Rasas ar Kupolę šventė visi. Kas tada tokio ypatingo buvo toje šventėje, kalbamės su etnologe daktare Daiva Šeškauskaite.

REKLAMA

Joninės, Rasos vadinamos kalendorinėmis šventėmis. Kodėl?

– Kalendorius žemdirbiui labai svarbus: pavasaris ir ruduo jam – pats darbymetis, o žiemą ir vasarą – jau galima ir kiek švęsti.

Dabar mes, miestiečiai, turime poilsio metą ir darbo laikotarpį, o kaime, kaip ir senovėje, šie laikotarpiai mažai skiriasi – šventė ir ne šventė vis kartu. Jei baigę kirsti rugius atnešdavo į namus vainiką gaspadinei, kad padėtų į gražiausią vietą, tai kartu buvo ir darbo pabaiga, ir šventė.

REKLAMA
REKLAMA

– Tačiau Rasų šventė lyg ir nelabai susijusi su žemdirbio darbais.

– Seniau saulę aukščiausiame taške pradėdavo švęsti nuo gegužės 25-osios, kai viskas pradeda žaliuoti, ir švęsdavo iki birželio 22-osios, kol viskas sukupa – sužaliuoja.

Manau, tai susiję su labai svarbiu žemdirbiui laikotarpiu – rugių žydėjimu, kuris dabar mums atrodo ne toks svarbus, nes duoną dauguma perkame prekybos centruose, vaistus – vaistinėse. O seniau jei  nėra rugių – nėra ir duonos, vadinasi, badas. Tačiau jei rugiai žydi, tai pranašauja gerą gyvenimą ateityje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viskas anais senais laikais buvo susiję su žmonių kasdiena, su jų gyvenimu, o visos atliekamos apeigos, burtai turėjo jį sėkmingą užtikrinti.

Todėl praktiškai per kiekvieną šventę žemdirbys bandė nuspėti, kokie bus ateinantys metai, kaip pavasarį reikės sėti ir ar rudenį bus derlius. O vasaros švenčių metu buvo įvairiais burtais aiškinamasi, kaip žmogus praleis savo energetinį gyvenimą – savo meilės gyvenimą.

Todėl galima sakyti, kad tas kupėjimas, kupa, kupolės arba Rasos ir yra aukščiausias žydėjimo, sužaliavimo taškas gamtai ir kartu žmonėms, jaunimui, kai merginos jau yra tekamo, vaikinai vesti tinkamo amžiaus.

REKLAMA

Juk ne veltui per Užgavėnes buvo išaiškinamos senmergės (tokiomis laikydavo dvidešimt dvejų–dvidešimt aštuonerių metų merginas) ir nurašomos: jei neištekėjot, metus sėdėsit ant pelų. Tačiau per Rasas jos galėjo ieškotis bernelio. Ne vyro, bet bernelio, nes vyru buvo vadinamas tik vedęs, turintis pačią. O kai per Rasas susirasdavo poras, tai iki Užgavėnių visi vesdavo, visos ištekėdavo.

Taigi čia ir yra svarbiausias momentas, kad per trumpiausią metų naktį ne tik gamta pasiekia aukščiausią savo žydėjimo tašką, bet ir žmonės, nes seniau gamta ir žmogus nebuvo atsieti vienas nuo kito, nuo natūralaus gamtos ritmo. Vadinasi, mergina ir vaikinas, pasiekę atitinkamą amžių – žydėjimo – galėjo ir turėjo ieškoti vienas kito.

REKLAMA

– Tai koks senovėje buvo tas žydėjimo amžius?

– Sudėtinga atsakyti – antropologai vis dėl to ginčijasi, nesutaria. Jei žiūrėsime patį seniausią laikotarpį, dar keturtūkstantąjį prieš Kristų, kai dar buvo gyva mūsų indoeuropiečių prokalbė, tuo metu buvo gyvenama gentimis, daugmaž kartu. Tačiau jau ir tada buvo labai ryški šeima – vyravo matriarchatas, buvo garbinama deivė Motina ir moterys sprendė, kas yra jos vaiko tėvas.

Kai šios gentys išsiskirstė ir išsivaikščiojo po pasaulį, kai buvo pirmą kartą pradėta rašyti apie baltų gentis, akcentuota žinia apie jose vyraujančią daugpatystę – patriarchatas atėjo, kai vyrams parūpo atiduoti turtą savo linijos palikuonims. Tada jau vyras nustatinėjo, kiek jis gali turėti moterų – žmonų ir sugulovių. Vadinamasis haremo variantas buvo paplitęs ir baltų gentyse – tarp lietuvių, prūsų. Dabar, aišku, norima mūsų tautą padaryti romantišką ir tai nuslėpti: ne, pas mus taip nebuvo! Gal ir trumpas pas mus buvo tas laikotarpis, bet vis tiek, kaip ir visur, jis buvo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O paskui atėjo laikai, kai moteris į vyrą nė pasižiūrėti negalėjo. Štai devynioliktasis amžius: jei moteris be prijuostės išeis iš namų, tai ji – paleistuvė, jei nukris merginai sijonas – tai jai galas, nesvarbu, jei šokiuose ar kur bernai tyčia sijoną primins, specialiai pasijuoks. Pasakojama, jog kartais tokios merginos nusižudydavo iš to siaubo.

Tik prieš karą prasidėjo tas laikotarpis, Jono Avyžiaus romane „Į stiklo kalną“ aprašytas, kai kaime ir meilužiai, ir meilužės atsirado, ir visa kita, o iki tol – dar XIX amžiuje – buvo labai griežtai  reglamentuota: žmona ir vyras.

REKLAMA

Todėl jei žiūrėsime per tą prizmę į Rasų–Joninių šventę, tai pamatysime labai svarbų jų momentą: seniai per tą šventę perduodavo savo tradicijas jauniems. Seniai, kaip kokie burtininkai, kaip kokie  piršlybų organizatoriai, nužiūrėdavo, kas kam tinka, padėdavo suvesti jaunuolius.

Beje, tokioje apžiūroje dalyvaudavo ne tik vyrai, bet ir žvalgonėmis vadinamos moterys. Jos jaunus žmones apžiūrėdavo, su jais pasikalbėdavo ir tik tada, kai nustatydavo, kad vaikinas ir mergina vienas kitam tinka, jau vykdavo tikrosios piršlybos.

REKLAMA

– Tai Rasos buvo vienintelė proga jaunimui laisvai pabendrauti, lyg ir iniciacijų į santuoką šventė?

– Galima ir taip teigti. Nors pirmieji tokio bendravimo apmatai buvo jau per piemenų šventes – Sekmines, kai vykdavo tam tikras vestuvių vaidinimas. Tai vienintelė proga piemenims pabūti laisviems, nesaugoti gyvulių, švęsti, kepti savo kiaušinienę (beje, kiaušinio sudaužymas – jau tam tikra prasme yra simbolinis veiksmas). Be to, jie jau švęsdavo su išsirinkta savo mergaite, su kuria iš eglių šakų padarytoje palapinėje žaisdavo jaunavedžius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir merginų pirtys buvo kaip mažosios iniciacijos. Tekamo amžiaus merginos susirinkdavo į tas pirtis pasišnekėti apie tai, ką dabar jau vaikai sužino internete. Tik tada tos pirčių paslaptys buvo kitokios nei dabar, ir tos paslaptys taip ir likdavo šventos.

Vaikinų iniciacijos vyko ne tik pirtyse, bet ir mišką kertant, kur jie vieni galėjo pasikalbėti, bet ir per darbus. Ypač per mėšlavežio, kuris turėdamas kažką nešvaraus, purvino buvo ir erotiškas, nes vaikinai ir merginos kartu jame dalyvavo: vieni mėšlą vežė, kitos jį kratė, o tai darydami ir kvailiojo. Su erotika susiję ir kiti darbai – sėjos, javapjūtės, kur taip pat netrūko pasikvailiojimų, laistymųsi vandeniu, pasigainiojimų.

REKLAMA

Žinoma, glaudžiausiai merginos ir vaikinai sueidavo per talkas – kūlimą, linų šukavimą, kai merginas stengtasi ir ant kultuvių ožio patiesti, ir iš arčiau apžiūrėti. Tai būtų galima pavadinti pirmaisiais daigais prieš žydėjimą, pirmaisiais bandymais pasibandyti vienam kitą.

– Vadinasi, erotikos senais laikais Lietuvoje būta ne tiek mažai?

– O taip. Todėl XIX amžiuje, kai mergaitės, merginos šeimoje buvo labai prižiūrimos, jos gan anksti buvo ištekinamos – septyniolikos metų, nors ir tada toks amžius buvo laikomas per jaunu. O kodėl taip darė? Nes kai taip griežtai prižiūrima, tai viskas labai ir įdomu – kas, kaip...

REKLAMA

Taip ir prieiname prie Rasų–Joninių šventės, kuri buvo proga jauniems laisvai sueiti, pašokti, merginoms vainikus nupinti ir savo bernelį išsiburti vainikus mėtant ant kupolės...

Ši šventė, galima sakyti, ir buvo aukščiausias taškas – tiek saulės, tiek žmonių gyvenimo.

– O kodėl Rasų šventė pasidarė kitokia – gan formalios Joninės?

– Aišku, ir dėl krikščionybės įtakos. Kadangi pirmieji Lietuvą krikštiję kunigai, vienuoliai net nemokėjo lietuviškai ir pačiam Jogailai po dešimtmečių teko žemaičius dar kartą krikštyti, labai sunkiai ji čia skynėsi kelią. Tada ir sugalvota pritraukti visas pagonių šventes prie bažnytinių švenčių, senuosius baltų dievus – prie šventųjų, Rasas – prie Jono Krikštytojo.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau kaip tai buvo daroma. Ir rykštėmis, ir piniginėmis bausmėmis, ir baisiausiais pasityčiojimais. Juk jei surasdavo merginą kartu su vaikinu, tai jiedu turėdavo visą sekmadienį stovėti prie bažnyčios durų. Net pririšti prie stulpo.

Todėl žmonės ne tiek užmiršo senąsias tradicijas, kiek tiesiog nebegalėjo jų išlaikyti, o per kartas ir  užsimiršimas atėjo. Juk viskas buvo naikinama, griaunama – ne tik pilys ir piliakalniai, ne tik stogastulpiai keičiami kryžiais.

Todėl net apie Rasas ne tiek daug randame informacijos senuosiuose šaltiniuose. Tik kad jos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 22-osios ir tai buvo daugiausia merginų šventė. Merginos laukuose skindavo gėles, žoles, įvairius augalus, pindavo vainikus, kuriais pasipuošusios džiaugdavosi, kad grįžo saulė. Dar rašyta, kad buvo daroma kupolė – aukštas stulpas aprišamas  įvairių šventų žolynų kuokštais, ir tris dienas merginos jį turėjo saugoti nuo vaikinų – kad nepavogtų. Tai, akivaizdu, buvo pasilinksminimas ir kartu simbolinis gan intymus vyksmas.

O štai paparčio ieškojimo momentas saulėgrįžos naktį atsirado gan vėlai – XVIII–XIX amžiaus šaltiniuose, nors irgi iš senų senovės pasakų, sakmių atėjęs.

REKLAMA

Apie Rasų šventę dabar mes žinome tik iš nuotrupų, ji sudėliota iš įvairiausių gabaliukų – apie paparčio žiedą, apie maudynes, apie į vandenį metamus vainikus ir visa kita. Deja, nėra likę jokio tikro XII–XIII amžių šios šventės scenarijaus.

– Tai ką reikia švęsti – Jonines ar Rasas?

– Tai dvi skirtingos šventės, kurios vyksta beveik tuo pačiu metu: Rasos – birželio 22-ąją, Joninės – 24-ąją.

Joninės – tai Jonų ir Janių vardinės. Tai nedidelė šventė, per kurią pinamas vainikas ar ąžuolo lapais apipinama kėdė konkrečiam vardui. Nemanau, kad tai ta šventė, kurią visa Lietuva turi švęsti. Kodėl išskirti tik vieno Jono vardą?

Švęskime visų vardines, nes ši šventė senesnė nei krikščionybė Lietuvoje. Senų senovėje mūsų protėviai eidavo pas žynį, kad iš jo vardą gautų, kad pakrikštytų, kaip dabar sakoma. O vardai buvo augalų, gamtos reiškinių, vėliau, žvėrių pavadinimai, kaip dar išlikę Rūta, Eglė, Rasa, Aušra, Vilkas. Beje, ilgai gyvavo tradicija, kad pribuvėjos galėjo krikštyti vaiką, jei tas gimdavo silpnas. Tokia buvo visuotinai pripažinta, net bažnyčios neginčijama šios moters galia – krikštyti. Tai rodo, ir koks svarbus yra žmogui jo vardas, ir iš to kilusi vardinių tradicija, kai buvo nupinamas vainikas, užkabinamas už durų stengiantis, kad jo varduvininkas nepamatytų, nes jei pamato, tai turi kelti vaišes tiems, kurie nupynė vainiką.

Taigi galima sakyti, kad vardinės – tai kamerinė šventė vienam kitą pasveikinti. Tik dabar vardines vis dažniau pakeičia gimtadieniai. Todėl jei norime savo tautiškumą išlaikyti, būtų labai gražu ir kiek rimčiau pasižiūrėti į vardines, į tai, kaip jos vyko.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų