Po pirmojo rinkimų turo atsidūrėme kryžkelėje. Iš karto iš p. V. Adamkaus lūpų išgirdau, kad jis dirbo ir dirbs Lietuvos labui. Todėl dabar jau nelabai suprantu, ką reiškia žodis "darbas". Gyvename jau XXI amžiuje. Turbūt įvyko kažkoks pervertinimas, o aš, kaip eilinis "runkelis", to tiesiog nepastebėjau ir todėl likau gyvenimo pakraštyje.
Taip, kadaise p. V. Adamkus ramiai dirbo JAV labui, o p. K. Prunskienė netgi rizikavo savo gyvybe. Vardan teisingumo reikia pridurti, jog rizikavo ne vien tik ji (juk žinome, kokie buvo laikai).
Taip, mes turime būti dėkingi JAV už tai, kad mus priėmė į NATO, bet Lietuva turi dėkoti Amerikai lygiai taip pat (bet ne daugiau), kaip ir Amerika Lietuvai. Kodėl? Kiekviena valstybė turi savo interesų. Mes, kaip maža valstybė, turime ypač rūpintis savo Nepriklausomybe. O JAV, kaip imperija, stengiasi savo įtaką plėtoti visame pasaulyje. Ir tos įtakos neatsisakys ne tik JAV, bet ir Rusija, ir Kinija. Todėl galime drąsiai teigti, jog Amerika padėjo Lietuvai, o Lietuva - Amerikai. Tiesiog mūsų interesai susikirto, bet neperdėkime. Nereikia bijoti, kad JAV paliks mus, nes tai prieštarauja jų interesams. Nepersistenkime. Negalima pulti į kraštutinumus, nes nesaikingas suartėjimas su JAV gali mums per brangiai kainuoti. Nežinau, kaip kiti Lietuvos piliečiai, bet aš nenorėčiau, kad Lietuva taptų 51-ąja JAV valstija. Už ką tada žuvo mūsų žmonės sausio 13-ąją? O ko mes galime tikėtis iš p. V. Adamkaus, jis mums jau puikiai pademonstravo. Mus gąsdina, kad p. K. Prunskienė atves mus į Rusijos glėbį, bet tai yra nelogiška. "Elitas" užmiršta, kad mes jau esame NATO. Visuomenė vystosi iki tam tikros ribos, todėl K. Marksas apsiriko. Tai nejaugi mes nepasimokysime iš kitų ir toliau tvirtinsime, jog yra blogų ir gerų imperijų?
Istorija mums rodo, kad taip nėra. Todėl mes turime, visų pirma, bendradarbiauti su Europa, nes tai - mūsų namai. Be abejo, negalima užmiršti nei Rytų, nei Vakarų. Pavyzdžiui, Vakarai puikiai žino, kad Kinijoje šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės, tačiau lenktyniauja tarpusavyje dėl Kinijos rinkos.
Jie mes vadovausimės vien tik emocijomis, tai ekonomiškai atsiliksime nuo kitų valstybių. Bet ar mums to reikia?
Lietuvos "elitas" pademonstravo, kad turi savo interesų, bet ar mes, "runkeliai", jų neturime? Likimas retai dovanoja liaudžiai teisingus vadovus. Mes jau kartą sugadinome tą dovaną. Ar ne laikas padaryti išvadas?
Visi žinome, kad yra žmonių, kurie nemėgsta p. K. Prunskienės. Negali užmiršti, kad ji kadaise pakėlė kainas. Bet ar dabar kainos nekyla? Ar jos nekils, jei prezidentu taps p. V. Adamkus? Lietuva pati išsirinko rinkos ekonomiką. Ne visada padeda emocijos. Jei aprimsime, tai aiškiai pamatysime, kur yra mūsų, o kur - "elito" interesai. P. K. Prunskienė nori ir gali be kraštutinumų vadovauti šaliai. Aš ją palaikau ne todėl, kad esu iš to paties rajono (nesame pažįstami), bet todėl, kad nebematau kitokios išeities. Stengiuosi situaciją vertinti pragmatiškai.
Jei neišnaudosime savo šanso, tai "elitas" juoksis iš mūsų. Kur tada mūsų logika?
V. Žeimo, Švenčionių r.
