Lietuvos bendrovės sunkmečiu pradėjo taupyti ir gerokai sumažino jų verslo saugumui skiriamas investicijas, o tuo neretai suskumba pasinaudoti konkurentai.
Saugumo ekspertas Raimundas Kalesnykas, kurio vadovaujama bendrovė „Corporate Securitus“ praėjusią savaitę pristatė TOP 1000 Lietuvos bendrovių sąrašo saugumo tyrimą, teigia, kad žiniasklaidoje retai pasigirsta naujienų apie įsilaužimo atvejus, tačiau jie yra gerokai dažnesni nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o ypač – bankų sektoriuje.
Su kokiomis saugumo problemomis dažniausiai susiduria Lietuvos verslininkai?
Lietuvos versle išryškėja dvi esminės problemos. Pirma – informacinių technologijų (IT) ir elektroninių duomenų saugumas, o antra – problemos, susijusios su bendrovės darbuotojų kaupiama informacija. Šios problemos aktualios dėl dviejų pagrindinių dalykų – prastesnius laikus išgyvenančio verslo ir dėl krizės paaštrėjusios konkurencijos.
Ką patartumėte daryti bendrovėms, kurios neturi galimybių daug investuoti į saugumą, bet nori tai padaryti?
Jei bendrovės apyvarta maža ir nedaug darbuotojų, pirmiausia reikia kreipti dėmesį į tai, su kuo susiduriama kasdieninėje veikloje – pasirinkti tinkamus telekomunikacijų partnerius: kas valdo serverius, tas valdo visą informaciją.
Jei samdoma kokia nors įmonė, tuomet reikalauti konfidencialumo sutarties. Patarčiau orientuotis ne tiek į technines galimybes, bet į procesus ir poreikius.
Per tyrimo pristatymą užsiminėte, kad dabar netinkamai sprendžiamos būsimos atominės elektrinės energetinio saugumo problemos. Paaiškinkite, ką turėjote omenyje.
Dabar apie energetinį saugumą kalbama kaip apie technologinį reiškinį, bet nekalbama kaip apie energetinio saugumo kompleksą ir apie tai, ką konkrečiai daryti norint apsisaugoti.
O pirmiausia reikia įvertinti riziką, nubraižyti saugumo rizikos matricą, riziką sugrupuoti ir atlikti analizę. Prioritetas turi būti skiriamas ne vietai, o teritorijos saugumui. Tam reikia sutvarkyti leidimų kontrolę, tinkamai atrinkti ir pamokyti žmones, kurie atliks statybas ir teiks paslaugas, ieškos partnerių tarp valstybių.
Nereikia ruoštis žemės drebėjimui ir tam investuoti du milijardus litų. Kad apsisaugotume, mums užtektų sutvarkyti žmogiškuosius išteklius ir tai kainuotų šimtą milijonų litų. Žinoma, dar kažkiek reikės skirti ir IT duomenų bazės apsaugai.
Bendrovės retai pripažįsta nukentėjusios nuo įsilaužėlių, nes bijo, kad suprastės jų reputacija. Ar tylėti ir slėpti įsilaužimo faktą – geriausia išeitis?
Lietuvoje žinomi tik pavieniai šnipinėjimo bylų atvejai – bendrovės niekur nesikreipia, nes bijo, kad rinkoje bus laikomos kaip nesaugios, be to, nustatyti įsilaužimo kaltininkus – ilgas ir sudėtingas procesas.
Pavyzdžiui, bankai skiria daug dėmesio apsaugai ir su įsilaužimais susiduria dažnai, bet ar girdėjote, kad bankas pasakytų – buvo įsilaužta ir pavogta kliento informacija arba pinigai? Tokios informacijos paviešinimas bankui gali reikšti milijono arba milijardo kliento pinigų praradimą. Dažniausiai tie bankai šią sumą nusirašo į savo nuostolius, viską nutyli ir sustiprina arba sukuria savo saugos sistemas. Bet nutylėti yra blogai, nes paviešinus faktą suaktyvinamas verslo saugiklis. Sprendimas nutylėti yra netinkamas, nes jis kitoms įmonėms sudaro sąlygas toliau piktnaudžiauti. Juk Lietuvoje yra tokių įmonių, kurios verčiasi vien šnipinėjimo veikla.
Kartais pažvelgus į kai kurių įmonių apsaugos darbuotojų amžių kyla abejonių, ar iškilus saugumo problemoms jie sugebėtų susitvarkyti. Apsaugos darbuotojai Lietuvoje tinkamai parengiami?
Apsaugos darbuotojas yra bendrovės saugumo dalis. Ar jie Lietuvoje turi pakankamai įgūdžių teikti paslaugas? Nepakankamai, jų turimi įgūdžiai lygūs nuliui. Pagal dabar Lietuvoje patvirtintą apsaugos darbuotojo rengimo programą asmeniui, norinčiam tapti apsaugos darbuotoju, užtenka išeiti 50 valandų įvadinių mokymų kursą ir 24 valandų šaudymo kursą. Para ir aš jau turiu ginklą, o įgūdžių jokių. Kitose Europos valstybėse apsaugos darbuotojų parengimas yra toks kaip policijos pareigūnų, yra atskiros programos, apsaugos darbuotojas mokomas atpažinti potencialų šnipinėtoją. Lietuvoje apsaugos darbuotojų parengimas yra absurdas.
CV: Raimundas Kalesnykas
1997 m. baigė Lietuvos teisės akademiją (dabar – Mykolo Romerio universitetas) ir įgijo teisininko specialybę
2002 m. gavo socialinių mokslų teisės krypties daktaro laipsnį
Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos dekanas
„Corporate Securitus“ direktorius
Paulius Grinkevičius
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 42(104) spalio 19-25 d.)
