Praėjus trims minutėms nuo jo grojimo pradžios vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais. Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet netrukus pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą.
Didžiausią dėmesį į smuikininką atkreipė maždaug 3 metų vaikas. Berniukas įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama jį patempė už rankos ir nusivedė tolyn. Tai pasikartojo net su keliais vaikais. Per 45 minutes, kol grojo muzikantas, tik 6 žmonės buvo trumpam stabtelėję, o apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.
Kai jis baigė groti aplinkui tapo tylu, niekas to nė nepastebėjo, nebuvo jokių ovacijų. Niekas nesuprato, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasaulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.
Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington Post“ kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus.
