Lietuvos krepšinio lygos (LKL) atkrintamųjų varžybų finalo antrosiose rungtynėse antradienį Vilniaus "Lietuvos rytas" sostinės "Siemens" arenoje pralaimėjo titulą ginančiam Kauno "Žalgiriui" 63:72 (16:12, 14:15, 12:23, 21:22) ir serijoje iki keturių pergalių atsilieka 0-2. “Omni laikas” pateikia du požiūrius į šias rungtynes.
Eglė Petkutė: „Kas dar gali būti neaišku“?
Su malonumu atsimenu Kosto Čiupkaus komentarą, parašytą po pirmųjų finalo rungtynių. Ko tik ten nebuvo prigalvota. Išsigalvojimas Nr.1 – pasaka apie neva tai ilgesnį „Lietuvos ryto“ suolelį. Atseit, „Žalgiriui“ su kiekvienomis rungtynėmis bus sunkiau, nes vilniečiai panaudoja daugiau žaidėjų ir kauniečiai greičiau pavargs.
Štai ir pamatėme, ko šis išmislas vertas. „Lietuvos ryto“ treneris pats suprato, kad pasitikėti visa krūva žaidėjų neverta. Iki pertraukos už vilniečius žaidė tik 7 krepšininkai. Kol taip buvo, jiems viskas klojosi normaliai. Ir kas gi prasidėjo, kai Tomo Mahoričius paleido žaisti kartu Saulių Kuzminską ir Rolandą Jarutį? Visiškas „bardakas“. Tai kur tas atsarginių suolelis, jei jis sugeba tik kenkti, o ne padėti?
Viskas buvo atvirkščiai. Nei Dainiaus Šalengos trauma, nei ketvirtoji Roberto Peko pražanga neišmušė iš vėžių „Žalgirio“, nes juos buvo kam pakeisti. Puikiai pasirodė Darjušas Lavrinovičius ir Ainaras Bagatskis. Tokio atsarginių „spindesio“ pas „Lietuvos rytą“ kol kas nematyti. Jei neskaičiuosime Andriaus Šležo, bet jis – pernelyg gerai pažįstamas, kad nustebintų. O Sauliaus Kuzminsko pasirodymas aikštelėje apskritai rodo nepagarbą LKL finalui kaip svarbioms varžyboms. Čia juk krepšinis, o ne meninės gimnastikos turnyras.
O tai, kas buvo žinoma seniau, tik dar kartą pasitvirtino. Priekinė „Lietuvos ryto“ linija bejėgė prieš „Žalgirį“. Užteko kelių minučių Tanokos Beardo šou, kad visa vilniečių komanda subyrėtų. Net Robertas Javtokas pasidarė tik eilinis žaidėjas, o daugiau vilniečiai neturi ką priešpastatyti „Žalgirio“ aukštaūgiams.
Laukiau, kad per šį LKL finalą vilniečiai pasistengs sukurti intrigą. Jie kol kas sugebėjo tai padaryti tik du kėlinius vakar (05.10). O juk tai būsima Eurolygos komanda, po velnių. Gal neterškime Lietuvos krepšinio vardo?
Kostas Čiupkus: „Pusė – geriau nei nieko“
Dabar tikriausiai turėčiau pulti ant kelių prieš E.Petkutę, nusilenkti ir pasakyti: „aš kaltas, aš labai kaltas“. Galbūt ir daugumai skaitytojų atrodau beviltiškas vienos komandos fanas, negalintis pripažinti, jog priešininkai stipresni.
Anaiptol, aš galiu pripažinti – priešininkai iki šiol tikrai buvo stipresni. Pagarba „Žalgiriui“ – visomis „Lietuvos ryto“ klaidomis jie pasinaudojo puikiai. Tiek šeštadienį, tiek vakar. Ta proga man kilo mintis, kuria norėčiau pasidalinti. Čempionai neatsiranda iš niekur. „Lietuvos rytas“ labai ilgai ėjo link ULEB taurės. Jis ją turi. Jau trečius metus nuo paskutinio titulo vilniečiai eina ir link LKL čempionų vardų. Laikinos nesėkmės nereiškia, kad tikslas nepasiekiamas.
Po ULEB finalo „Lietuvos ryto“ kreivė smuko žemyn. Galite juoktis, kad tai – tik pralaimėjusiųjų išvedžiojimai, bet tai – dar ir tikras faktas. Komanda pasiekė savo. Tai nereiškia, kad laikas sustoti, bet tam tikrą įtaką šis faktorius turi. Dabar belieka sužinoti ar kreivė smuko ilgam. Tokie dalykai gali pasikeisti per savaitę, net per pusę savaitės.
Ir viskas po truputį keičiasi. Turbūt net „Žalgirio“ fanai sutiks, kad antrosios rungtynės visiškai nepriminė pirmųjų. Du kėlinius komandos žaidė pagal „Lietuvos ryto“ taisykles. Paskui kauniečiai, kurie turėjo daugiau laiko pasiruošti finalui, padarė savo. Bet du kėliniai gali tapti visos serijos pranašu. „Lietuvos rytas“ pademonstravo tokią gynybą, kokios dėka ir laimėjo svarbiausias sezono rungtynes. Be to, vilniečiai šįkart laimėjo kovą dėl kamuolių. Du kėlinius jie sugebėjo sustabdyti ir T.Beardą.
Netvirtinu, kad šie faktoriai būtinai pakeis serijos eigą, bet jų negalima ir ignoruoti. Pažanga buvo akivaizdi. O du „Žalgirio“ laimėjimai, paklausite jūs? Jie svarbūs, bet krepšinio istorijoje egzistuoja daugybė pavyzdžių, kai dar didesnė persvara nereiškė nieko.
