Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad svetimą kūdikį iš rankų išmetusi ir pamaniusi, kad vaikelis nebegyvas, todėl jį miške paslėpusi Birutė Budginaitė už neatsargų gyvybės atėmimą pataisos namuose turės praleisti 6 metus ir sumokėti žuvusios mergaitės motinai 70 tūkst. Lt neturinei žalai atlyginti.
Teismas nesutiko su prokuratūros atstovės nuomone, kad moteris davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus apie nelaimę. Apeliacinis teismas nutartį atmesti prokurorės apeliacinį skundą priėmė išsamiai išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir nustatęs, kad B. Budginaitė nuo pirmosios apklausos vienodai pasakojo apie kūdikio iškritimą iš rankų. Įvykio eigą buvus būtent tokią, kaip nurodė nuteistoji, patvirtina liudytojo parodymai, iš kurių matyti, kad iš karto po įvykio sutikta B. Budginaitė jam pasakė išmetusi iš rankų kūdikį, jis buvo negyvas, todėl ji išnešusi ir paslėpusi miške.
Prokurorės nurodytus netikslumus nuteistosios parodymuose Teismas aiškina tuo, kad nuteistoji nelaimės metu buvo neblaivi. Kita vertus, iškritusi iš rankų mergaitė neverkė, atrodė nekvėpuojanti, todėl nuteistoji subjektyviai suprato ją esant negyvą, ir tokia stresinė situacija (ji pasakojo buvusi ištikta šoko, išsigandusi, todėl be batų išbėgo iš namų) turėjo įtakos jos veiksmų racionalumui. Beje, racionalumo stoką veiksmuose nurodė ir teismo psichiatrė. Teisėjų kolegijos nuomone, abu šie faktoriai (girtumas ir stresas) sąlygojo, kad moteris tiksliai neprisiminė tam tikrų įvykio aplinkybių.
Teisėjų kolegija manė, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad kūdikis ne iškrito iš B. Budginaitės rankų, bet tyčia buvo mestas su jėga. Prokurorė pagrįstai skunde teigė, kad B. Budginaitė prieš nuspręsdama paslėpti kūdikį miške turėjo įsitikinti, ar jis negyvas. Tačiau aplinkybė, kad ji to nepadarė, įvertinus moters pradinį išsilavinimą, asmenybę, gyvenimo būdą, rodo jos nesusivokimą ir neleidžia daryti išvados, kad ji to nepadarė tyčia.
Žuvusios mergaitės motina teigė, kad nuteistoji mylėjo mergaitę (buvo jos krikštamotė), nebuvo su ja šiurkšti. Tą patį patvirtino ir mergaitės močiutė, ir liudytojas, teigęs, kad nuteistoji mylėjo vaikus, kartais juos pasiimdavo prižiūrėti. Akivaizdu, jog B. Budginaitė neužtikrino kūdikio saugumo, tačiau jos veiksmai negali būti vertinami kaip nužudymas, veikiant netiesiogine tyčia.
Primename, kad B. Budginaitė prisipažino, jog draugės namuose vartojo alkoholį. Draugei užmigus, pravirko jos 3 mėn. dukra. B. Budginaitė paėmė mergaitę ant rankų norėdama nuraminti, tačiau netyčia ją išmetė. Pamačiusi, kad vaikutis nekvėpuoja, paslėpė kūnelį miške ir, imituodama vaiko pagrobimą, paėmė kelis miegančios draugės daiktus. Nešdama mergaitę į mišką, moteris dar kartą parvirto ir vėl išmetė kūdikį. Vaiko pasigedo ryte atėjusi mergaitės močiutė.
Apeliacinį skundą pateikusi prokuratūra prašė moterį pripažinti kalta ne dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, o dėl nužudymo ir paskirti jai kalėti 15 metų.
Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis (bylos Nr. 1A-201-177/2015) dar gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
