REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Omni laikas“ siūlo pokalbį su DJ Sezzy.

Kada ir kaip atvykai į Lietuvą?

Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau 1996 m. vasarą ir tuomet man viskas čia atrodė labai blogai: važinėjo „Žiguliai“, namai nedažyti. Jautėsi, kad ką tik atsiskyrėte nuo Rusijos, ir nenorėjau čia likti. Man tebuvo trylika metų, visi mano draugai, pažįstami buvo likę tėvynėje, Turkijoje

REKLAMA
REKLAMA

Būčiau galėjęs likti Turkijoje, bet be šeimos man ten būtų buvę labai blogai. Čia atvažiavęs ėmiau vasaros kursuose mokytis rusų kalbos, bet man ji labai nepatiko, todėl greitai ją pakeičiau į anglų.

REKLAMA

O kaip taip gerai išmokai lietuviškai?

Šiaip - iš draugų. Niekada lietuvių kalbos nesimokiau.

Ar sunku buvo susirasti draugų lietuvių?

Ne. Tik iš pat pradžių buvo sunkiau, nes Turkijoje, kai susitinkame su draugais, mes vienas kitą bučiuojame, o čia, kai vieną kartą pradėjau bučiuoti, visi pamanė, kad aš - gėjus. Buvo labai blogai.

Galvojau, kodėl žmonės tokie šalti, susitikę nesibučiuoja? Pradžioj buvo sunkiau, bet šiaip draugų susirasti nebuvo sunku.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip tau, nelietuviui, atrodo lietuviai?Ar teko patirti nepakantumą savo atžvilgiu?

Lietuviai yra maža tauta ir man susidarė įspūdis, kad tiesiog nenorima žmonių iš kitų šalių. Ir aš suprantu, - juk tikriausiai prisimena, kaip viskas buvo Rusijoj. Bet aš esu draugiškas ir man nebuvo nutikę jokių nemalonumų, pradžioje gal tik kokį žodelį tekdavo nugirsti, o dabar tai tikrai viskas gerai, nes Vilniuje mane jau pažįsta.

Kada pradėjai diskžokėjo karjerą?

Nuo 2001 m., kai buvo toks „Lithuanian club“ Vokiečių gatvėje. Tais laikais ten buvo geriausias klubas, ateidavo daugiausia žmonių, - normalių žmonių, jokių skustagalvių. Labai sunku buvo įsiprašyti ten groti, nes aš groju kitokią muziką. Pas jų vadybininką vaikščiojau kokį mėnesį. Galiausiai manimi patikėjo. Man paskyrė trečiadienio vakarą, kai paprastai apsilanko šimtas penkiasdešimt žmonių, o pas mane atėjo šeši šimtai - kaip savaitgalį. Kitą dieną jau pas mane atėjo klubo atstovai siūlydami daryti savo programą. Surengiau ten keturis vakarus. Manau, Vilniuje tuomet pirmą kartą ir nuskambėjo tokia muzika. Po to grojau „Indigo“, „Galaxy“, pradėjau važinėti po Europą ir viskas perėjo į profesionalų lygį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O kodėl pasirinkai diskžokėjo darbą, o ne kitokią kūrybos formą, tarkime, knygų rašymą?

Visą gyvenimą klausausi muzikos, su ja gimiau ir visą laiką gyvenau. Labai svarbu mano kūryboje, kad aš pats rašau žodžius. Noriu išleisti savo albumą. O kalbant apie diskžokėjo darbą - aš darau viską, kas siejasi su šita kultūra: šoku, rašau, groju. Noriu, kad žmonės tokios muzikos daugiau klausytųsi. Todėl ir esu diskžokėjas.

Kokį muzikos stilių norėtum propaguoti Lietuvoje?

Visąlaik klausau juodo repo, bet dabar labai populiaru „collaboration“ - repą maišyti su popmuzika, kai dainuoja kokia mergina ar koks Jay-Z, Talibas Kweli, Joe Buddenas, Fabolous. Kai ne vien tik repuojama, bet ir dainuojama, o visiems įdomu klausytis. Manau, kad ir išleisiu tokio stiliaus albumą.

REKLAMA

Ar skiriasi įvairių Vilniaus klubų auditorijos?

Truputį skiriasi, pavyzdžiui „Gravity“ publikai patinka, kai daugiau naudoju „dirty“ skambesių. „New Orleans“ mano publikai labiausiai patinka lengvesnė „ambient“ atmosfera, ten visa aplinka tam labai tinka, į šį klubą daugiausia merginų ateina. „Galaxy“ telpa labai daug žmonių, o kai susirenka labai daug žmonių, ten būna labai gerai.

Ar galima išgyventi Lietuvoje iš diskžokėjo darbo?

Laisvai galima - jeigu gerai savo darbą dirbi. Bet šiai veiklai reikia skirti nemažai pinigų. Pusė uždirbtų pinigų būtinai išleidžiama vinilams, aparatūrai ir taip toliau. Dabar aš net daugiau negu pusę tam išleidžiu, nes reikia sudominti publiką. Aišku, viešiesiems ryšiams reikia skirti lėšų, taip pat daug laiko. Tai yra kaip darbas. Jei groji, tarkime, šeštadienį, tai nėra taip, kad tiesiai eini groti - nes tada tikrai nieko neuždirbsi. Turi būti tam pasirengęs ir susipažinęs su naujienomis. Štai mano publika man sako: „Tu turi naujausius gabalus, labai gerai groji ir todėl mes pas tave ateinam“.

REKLAMA

Labai svarbus grojimo stilius. Tarkime, Lietuvoje diskžokėjai trijų su puse minutės trukmės gabalą dažniausiai groja ištisas tris minutes - o taip negalima groti, niekur pasaulyje jokie diskžokėjai negroja viso gabalo. Jis žmonėms tiesiog atsibos, nebent tik naujausius gabalus taip galima groti. Aš paprastai keičiu gabalą po pirmojo priedainio. Tai labai svarbu, nes publikai neatsibosta ir žmonės neišeina. Esu sugalvojęs ir daugiau gudrybių publikai išlaikyti, bet, aišku, nenoriu sakyti, nes tada visi jas naudos.

Kokie tavo tolesni planai?

Toliau dirbsiu diskžokėju, kaip minėjau, planuoju išleisti albumą. Taip pat šiuo metu su viena televizija ateinančio sezono pradžiai rengiame laidos projektą. Nelabai noriu apie jį kalbėti, tik pasakysiu, kad tai bus laida apie muziką ir tokio stiliaus laidos dar tikrai niekas nedarė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar galvoji pasilikti Lietuvoje?

Kol kas - taip, nors negaliu pasakyti kuriam laikui. Man Lietuvoje labai patinka. Žmonėms tą ir bandau paaiškinti, jie gali bet ką varyti ant manęs - aš juos suprantu, - bet aš nepaliksiu Lietuvos, nes man čia patinka. Man patinka vieta, žmonės ir aš pats bandysiu juos pakeisti, kadangi neskirstau žmonių pagal tautybę. Vėliau su savo muzika gal labiau veržiuosi į Europą, bet kol kas mano širdis Lietuvoje.

Kuo, tavo paties manymu, tu skiriesi nuo kitų Lietuvos diskžokėjų? Kokie tavo privalumai, palyginti su jais?

REKLAMA

Sunkus klausimas. Lietuvoje yra publikai patinkančių, gerai grojančių, talentingų diskžokėjų. Bet reikia ir su mikrofonu talentingai dirbti, rėkti į jį, kažką sakyti. Mikrofonas labai svarbu, nes kai stovi prieš publiką, jį visuomet į tave žiūri ir nori su tavimi bendrauti. Visada labai svarbu bendrauti su publika. Antras dalykas - įvaizdis, prie pulto būtinai turi gerai atrodyti. Niekada negroju antrą kartą apsirengęs tuos pačius drabužius. Trečia - visuomet groju naujausius gabalus, niekada nebūna, kad atsilikčiau nuo bangos. Aišku, tie, kam nepatinka šita muzika, pamatys ir daug minusų mano darbe. Tačiau savo darbą stengiuosi atlikti taip, kad publikai visada būtų įdomu.

REKLAMA

Tu taip pat studijuoji vadybą, kaip tai derinasi su tavo muzikine veikla?

Muzikoje aš pats kol kas esu sau vadybininkas. Studijuoti man lengva, nes mano gyvenimas susijęs su vadyba. O ateičiai tai taip pat labai svarbu, nes muzika ir vadyba yra neatskiriami. Jei neturėsi gero vadybininko, tai niekada nebūsi populiarus ir iš to pinigų neuždirbsi. Be to, manau, gyvenime šios studijos padės bet kuriuo atveju.

Dėkoju už pokalbį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų