Moteris sako, kad jei ne knygos į namus, dalis vietinių gal visai pamirštų rašytinį žodį. Esą kai kurie gyventojai nebeturi sveikatos, o kiti ir galimybių ar noro belstis į biblioteką kelis ar keliolika kilometrų.
40 metų Perekšlių kaimo bibliotekoje dirbanti Danutė puikiai žino, ką mėgsta skaityti vietiniai gyventojai, tad išrinko kelias, dar neskaitytas knygas. Jas susikrovusi į maišelį rengiasi šviesą atspindinčią liemenę, nes bibliotekininkė į atokius vienkiemius keliauja dviračiu. Moteris jų turi du – vasarinėmis ir žieminėmis padangomis.
Iki vieno iš skaitytojų namų – keli kilometrai. Juos bibliotekininkei tenka įveikti ir keliais, ir žvyrkeliais. Kur dviračiu nebepavažiuoja – vedasi jį pėsčiomis.
„Antanai, aš atvažiavau, knygą atvežiau, Antanai“, – pas gyventoją atskuba bibliotekininkė.
Atokiame vienkiemyje gyvenantis Antanas džiaugiasi sulaukęs svečio. Garbingo amžiaus ir ligotas senjoras sako, nors skaityti mėgsta, pats į biblioteką jau nebenueitų.
Danutė žino, kad Antanas mėgsta piešti, tad ir piešimo priemonių parūpina.Pasišnekučiavusi su vienu skaitytoju bibliotekininkė ruošiasi keliauti toliau.
Kęstas jau paruošęs perskaitytas knygas, o iš bibliotekininkės gauna naujų.
„Tokios neplonos. Danut, tu man čionai tyčia parenki, ne. Tų knygų tęsinys čia“, – Danutę sutinka Kęstas.
Kęstas atviras, vargu ar pats išsiruoštų į biblioteką kaime už kelių kilometrų.
Kasdien – po keliolika kilometrų ant dviračio
Bibliotekininkė sako, kad tikslas ir yra paprastus kaimo žmones skatinti nepamiršti rašytinio žodžio.
„Norisi žmogaus nepalikti likimo valiai, bibliotekos skaitytojas skaito, tom knygom domisi. Aš ne vien knygas vežu, atvežu ir žurnalų, ir laikraščių“, – pasakoja bibliotekininkė, bendruomenės pirmininkė Danutė Kelpšaitė.
Ir nesvarbu, koks oras – šalta, sninga ar lyja, bibliotekininkė kasdien dviračiu numina mažiausiai keliolika kilometrų tik į darbą, o jei lanko skaitytojus namuose, tai kartais nurieda ir kelias dešimtis kilometrų.
„Skaitytojai laukia, bendruomenės žmonės laukia, sako, Danutė viską pasakys, Danutė viską padarys“, – sako D. Kelpšaitė.
Moteris 20 metų vadovauja ir vietinei „Šuojos“ bendruomenei. Tad reikalų esą visada apstu. Ši bendruomenė bene vienintelė Lietuvoje apimanti ir daugybę vienkiemių, ir nutolusius kaimus.
„Gyventojai turi bėdų ir nakties metu tenka važiuoti prožektorių pasiėmus, kas atsitiko, kam skambins, Danutei, kas įvyko, giminės neprisikambina kokiam žmogui, visą laiką skambina man. Bėda yra, bus sako ir rodo“, – teigia bibliotekininkė.
Bibliotekininkė ir bendruomenės pirmininkė sako, kad jei žmogus paprašo – ji ir vaistų, ir duonos atveža. Ir tik iš geros širdies. Tad ne veltui „Šuoja“ yra pelniusi „Auksinės širdies bendruomenės“ vardą, moteriai suteiktas kaimo šviesuolės vardas.
Ilgametė bibliotekininkė ir bendruomenės vadovė neseniai sulaukė ir Prezidento komandos dėmesio.
Visą susitikimą su Danute pamatykite aukščiau esančiame TV3 žinių reportaže.
