Apie karą Ukrainoje ir dėl jo Lietuvai kylančias realias grėsmes kalbame jau beveik penktus metus. Gynybai skiriame milijardus. Ne vienas krašto apsaugos ministras viešai kartojo: perkame, įsigijome, diegiame, tuoj įdiegsime, viskas veiks – trūksta tik truputėlio...Bet kiek galima gyventi tuo „tuoj“?
Juk jau prieš pusantrų metų turėjome labai rimtą perspėjimą – į karinę teritoriją nukrito rusiškas dronas su sprogmenimis. Ir tada paaiškėjo, kad mes jo ne tik nepastebėjome, bet paskui dar ir neradome. Beliko guostis, kad gal grybautojai suras. Praėjo pusantrų metų. Ir kiek realiai pasikeitė? Vis dar turime problemų atpažindami dronus. Maišome juos su paukščiais. Ne visada laiku nustatome, kad objektas kirto Lietuvos sieną. O žmonės perspėjimus apie pavojų gauna tada, kai dronas jau praskrido ir grėsmės toje vietoje nebėra, arba apskritai jokio perspėjimo negauna.
Todėl šiandien turime vertinti ne pažadus, prezentacijas ir pranešimus spaudai, o realų rezultatą. Ir paskutinių dienų įvykiai tą rezultatą parodė be jokio pagražinimo. Per dvi dienas – keturi atvejai. Du iš jų pasirodė esantys paukščiai. Kitu atveju radarų užfiksuotas objektas, tikėtina, dronas įskrido iš Baltarusijos, Lietuvos oro erdvėje nuskrido dešimtis kilometrų ir pateko į Kaliningrado sritį. Jis praktiškai praskrido visą mūsų Suvalkų koridorių – teritoriją, kurią deklaruojame saugantys kaip savo akies vyzdį.
Oro pavojus nebuvo paskelbtas. Naikintuvai nebuvo pakelti. Ir šiąnakt – realus dronas. Jis buvo numuštas. Gerai. Taip ir turi veikti NATO valstybės gynyba. Tai nėra žygdarbis. Tai yra tai, kas privalėjo būti padaryta. Bet net ir čia viskas ne taip gražu, kaip dabar bandoma parodyti.
Gyventojai toje teritorijoje perspėjimą apie pavojų gavo jau po drono numušimo. Žmonėms buvo liepta ieškoti priedangos nuo grėsmės, kuri tuo metu jau buvo neutralizuota. Tai kokia tokio perspėjimo prasmė?
Ir turime dar vieną problemą – Krašto apsaugos ministerijos strateginę komunikaciją. Skubama paskelbti, kad dronas buvo be sprogmenų. Praeina valanda ir jau tenka taisyti savo pačių informaciją – vis dėlto sprogmenų buvo. Atrodytų detalė. Bet nacionalinio saugumo klausimais tokių „detalių“ būti negali. Šitos dvi dienos labai gerai parodė tikrąjį mūsų pasirengimą. Ne ministrų kalbos. Ne gražios skaidrės. Ne pažadai, kas veiks rytoj.
O tai, kas realiai veikia šiandien. Todėl sakyti, kad esame pasiruošę, ir užsiimti panegirika yra tiesiog nesusipratimas. Reikia nustoti žmonėms pasakoti pasakas apie mūsų pajėgumus. Nacionalinio saugumo klausimais negalima nei meluoti, nei pagražinti situacijos. Negalima kurti saugumo iliuzijos ten, kur dar yra akivaizdžių skylių.
Žmonėms reikia sakyti tiesą. Ką turime. Ko neturime. Ką šiandien sugebame padaryti. Ir ko vis dar nesugebame. Gynybai skiriame milijardus. Ir šitie milijardai turi virsti realiais pajėgumais, o ne pažadais apie būsimus pajėgumus. Lėšas gynybai privalome įsisavinti ne tik greitai ir tikslingai, bet būtinai ir skaidriai. Neduok Dieve, po metų ar dvejų išlįs istorijos, kokių jau matėme kitose valstybėse – kad milijoninės gynybos lėšos galėjo būti iššvaistytos ar net pasisavintos. Tada klausimų bus jau visai kitokių.
Ir dar vienas dalykas. Mes nuolat sakome, kad esame stipriausio pasaulyje gynybinio karinio aljanso – NATO – valstybė. Tai nedarykime gėdos nei sau, nei visam NATO aljansui. Nes NATO
vardas pats savaime dronų neaptinka. NATO naikintuvai gali droną numušti. Bet Lietuvos pareiga – jau turėti sistemą, kuri ne vieną droną, o visus į mūsų oro erdvę patenkančius objektus laiku aptinka, atpažįsta, seka, perspėja žmones ir leidžia grėsmę neutralizuoti. Ir kai penktus metus šalia mūsų vyksta karas, o konkrečiai tokiam scenarijui pasiruošti turėjome mažiausiai pusantrų metų, pasiteisinimų čia jau nebegali būti. Tam turėjome laiko. Tam skyrėme milžiniškus pinigus. Todėl dabar turime ne prašyti, o reikalauti rezultato. Rytoj Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui siūlysiu skubiai imtis parlamentinės kontrolės ir organizuoti išvažiuojamąjį posėdį. Noriu, kad komiteto nariai ne iš ministro žodžių, o savo akimis pamatytų:
– kokias sistemas dronams aptikti ir neutralizuoti Lietuva realiai jau turi;
– kiek jų yra;
– kur jos dislokuotos;
– kokią Lietuvos teritorijos dalį jomis realiai galime stebėti;
– kurios sistemos šiandien jau veikia;
– kurios dar tik diegiamos;
– o kurios kol kas egzistuoja tik pirkimų dokumentuose ir ministrų pažaduose.
O gal paaiškės, kad tai, kuo jau ne kartą buvo giriamasi kaip nupirktais ir diegiamais pajėgumais, realybėje vis dar tėra tik pažadai? Noriu pamatyti realybę.
Ne dar vieną prezentaciją. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas privalo tai patikrinti pats. Nes jeigu po visų šių incidentų ir toliau tenkinsimės pažadais, gražiomis ataskaitomis ir pranešimais spaudai, tada atsakomybę už neveikimą turės prisiimti jau ne tik Krašto apsaugos ministerija. Ją turėsime prisiimti ir mes – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Todėl mano išvada labai paprasta. Vieną droną numušėme – gerai. Grėsmė neutralizuota – puiku.
Bet nedarykite iš vieno numušto drono įrodymo, kad Lietuva jau pasiruošusi. Nes paskutinių dienų faktai rodo ką kita. Ir pabaigai. Tai, kad esame valdančiojoje koalicijoje, nereiškia, kad turime užsimerkti ir ploti patys sau. Priešingai. Parlamentinė kontrolė, sąžininga kritika ir reikalavimas kokybės, skaidrumo bei efektyvumo turi būti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbo pagrindas nepriklausomai nuo to, kas tuo metu yra valdžioje. Jeigu valdantieji patys nesugeba kritiškai vertinti savo darbo, tada kontrolė tampa tik imitacija. O nacionalinio saugumo klausimais tokios prabangos mes tiesiog neturime.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
