Ekrane tragiškiausi miesto vaizdai. „Nerandate vietos automobiliui prie savo namų? Jus erzina automobilių spūstys? Akis bado milijonus surijusios armatūros?“ Uuuuuu! Aaaaaaa! Fone skamba muzika iš siaubo filmų, trūksta tik obojaus iš „Petios ir vilko“. Staiga – oplia, nušvitimas! Tik jis labiau panašus į sceną iš “Švytėjimo". Ekrane aplink griuvėsius susirūpinusiu veidu vaikšto tautos tėvas – socdia Adomas-vičius. Taip ir iškyla prieš akis plakatas tūkstantis ant trijų tūkstančių kv/m (socdių partija juk seniai politikos rinkoje, gali sau leisti), kuriame jis eina kaip tautos tėvas, o šalia vaikai (vadas ir vaikai – patikrintas variantas dar nuo V.I.Lenino laikų), motinos, neįgalieji. Jis - jų siena, jų maitintojas.
Pagal socializmo idėją Adomas-vičių šeima turėtų gyventi taip – tėtė grįžęs su uždarbiu padalina viską po lygiai kitiems šeimos nariams, net ir tiems sūnaitėliams, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ir net nesiruošia dirbti. Šeimose dažniausiai vaikai ir nedirbantis sutuoktinis geistų socializmo, o dirbantis šeimos maitintojas – konservatizmo, kad visi šeimos nariai naudotųsi galimybėmis ir dirbtų, užsidirbtų, būtų gyvybingi ir motyvuoti, galų gale tiesiog veiklūs. Ką padarysi, bet yra kaip yra ir gatvių šlavimas savivaldybėse turi vykti mojant šluotražiu arba iš kairės, arba iš dešinės, arba iš viso teisingai bei gi darbščiai. O tai ir nusprendžia gyventojai. Klausimas, kas juos paskatino balsuoti vienaip ar kitaip?
Vaškinių, gerai „fotošopu“ padailintų veidų be negatyvių mimikų tradicija rinkiminiuose plakatuose tęsiasi. Lėktuvas krenta, bet instrukcijoje, kaip elgtis tokioje kritinėje situacijoje, pavaizduotų keleivių veidai šviesūs ir ramūs. Tartum nieko nevyktų, jie ramiai maunasi deguonies kaukes, ramiais besišypsančiais veidais lenkiasi prieš lėktuvo sudužimą. Tai tarsi hipnozė, tokiais tapybiškais veidais švytėdavo visos muilo ir skalbimo miltelių reklamos Amerikoje prieš daugybę metų. Lietuvoje laikas sustojo.
Tie, kurie jau nuo neatmenamų laikų gyvena savo partinėje sistemoje su pradniu komjaunimo kapitalu arba netikėtai gavę teisingą ministeriją, kuri leidžia susisiekti su duokles mokančiais „statytojais ir klojėjais“, negailėjo pinigų ir vaidenosi visur, kur pažvelgsi. Laisvųjų masonų ministras net nesivargino fotografuotis su savo vietininkais, priklijavo nuotrauką šalia ir... Štai – sveikai protaujantys dešinieji, kurie jau du metus „protauja“ kartu su pagal juos „neprotaujančiais“ dešiniasiais. Čia kaip slaugės ir ligonio santykiai, paremti tuo, kad lašelinė - slaugytojos jursidikcijoje, bet ja naudojasi ligonis. Keista simbiozė. Įsivaizduokite, jei parazituojanti kempinė spiegtų, kad medis, kurio syvais ji maitinasi ir be jo neišgyventų – paskutinis asilas. Kaip žinia liberalų sąjūdžio partijos kasos jau kadencijos pradžioje ėmė pūstis nuo „klojėjų ir statytojų“ draugiškų injekcijų.
Kitoms partijoms teko naudoti taktiką „pirk žmogų po 2,5 Lt metams“. Ar įsivaizduojate, į kokį dvasios ubagyną nuvaryta tauta, jeigu parsiduoda už 2,5 Lt metams, net nepagalvodama, kad tai jai gali būti nuostolingiau šimteriopai! Labai teisingos buvo partijų iniciatyvos talkinti norėjusiems balsuoti iš anksto. Įdėta Darbo buvo nemažai, juk reikėjo patalkinti transportu ir dešimtinėmis bėdžiams su socialumo trūkumu. Net ir Socialiai teisingieji siūlė bendruomenių pirmininkams atlygį už tam tikrą kiekį balsų. Tokios aršios rinkiminės kovos Lietuva dar nebuvo mačiusi. Agituojami žmonės dievagojosi, kad jau seniai pardavė balsus ir negali pavesti pirkusiųjų, kiti labai nenori, kad keistųsi valdžia vietoje, nes giminės dirba savivaldybei pavaldžiose įstaigose. Na, jei mano sesuo dirbtų seniūne už 3200 Lt į rankas, tai ir aš pagalvočiau, ar man geriau sesuo su tokia gera alga, ar sesuo bedarbė.
Apie Demkrikų-TS veiksmus nekalbėkime, eilinės bėgančios reklaminės eilutės iš sakyklų, plakatų plėšymas (bent jau žmonės kalba, kad Žirnių dėdė taip darė Utenoje, kažkas lyg ir nufotografavo), konkrečių instrukcijų, kaip balsuoti dalinimas senajam gerajam elektoratui, nepamirštant kuo riebiau užbraukti kitas partijas, kad tik močiutės ir senoliai nesupainiotų, kurie yra „tikrieji“ krikščionys, o kurie „netikri“. Tikiuosi, kad tai tik vienetiniai atvejai, o padoriems demkrikams dėl to kaista ausys.
Pasižvalgius po kai kuriuos rajonus pradedi įtarti, kad Socdių ar Teisingųjų partijoms apsimoka investiciškai nepatrauklios jų valdos, juk tuomet jose gyvena tik valstybės tarnautojai, drebantys dėl savo darbo vietų ir vykdantys visus partijos vadų paliepimus, nes nei vienas negavo darbo netapęs partiečiu. Apsimoka. Tik atsirastų darbo vietų, suklestėtų verslas - visi juk špygas rodytų politikams ir gal demokratija susidomėtų, dar, neduokdie, nuverstų nuo valdžios. Prieš rinkimus seniūnai lyg tarp kitko arba tiesiogiai neišmanėlius auklėjo: „Jei nebalsuosi už mus, negausi malkų, socialinės išmokos ir t.t.“ Sistema paprasta, partija x, laimėjusi rinkimus, įdarbina visose institucijose, tame tarpe ir seniūnais, savo partiečius, prastumia vieną kitą projektą, gauna grynais arba į partijos kasą. Atėjus rinkimams dalį tų pinigų išleidžia balsų pirkimui, reklamavimuisi ir veikia per savo skirtus į įvairias pareigas partiečius, vėl būna išrinkti ir toliau mulkina vietinius gyventojus, kad tik jų dėka buvo nutiesta ta ar ta kelio atkarpa, renovuota mokykla ar pastatytas baseinas. Žmonės įtiki, kad čia ne jų mokesčių pinigai leidžiami buvo, o tos partijos dosnumas pasireiškė. Nesvarbu, kad pastatytas baseinas ar stadiono rekonstrukcija galėjo būti atlikta ne už 15 milijonų, o tik 5.
Jei rašyčiau savo pastebėjimus apie priešrinkiminę kelionę po Lietuvą, tai pirmą puslapį rašyčiau didžiosiomis raidėmis ir tik balsiais. Įsitikinau, kad demokratijos Lietuvoje lygiai tiek, kiek spanguolių raugintų kopūstų kubile. Tik lietuviškos demokratijos fasadas gražus, nupudruotas, bet vidun geriau nežiūrėti, nes po tokių vaizdų susirgsite insomnija. Labai juokingai po tokių rinkimų atrodo džiūgaujantys partijų vadai, kurie puikiai žino, kad vieni gavo balsų tiek, kiek turėjo agresyvumo ir pinigų, kiti – įtakos, jau valdomų rajonų ir juose tarpstančių partiečių.
Siūlau įstatymo pataisas, kad išankstinio balsavimo nebūtų. Tam yra balsavimas paštu. Tai sumažintų apsvaigusių autobusų kiekius ir padidintų dainos „Mėlynas autobusiukas“ populiarumą. Balsų pirkimo – pardavimo atvejai neišaiškinami, nes parduodantis balsą lygiai taip pat tampa baudžiamuoju (nors, paėmęs pinigus, jis gali balsuoti už ką tinkamas, balsavimas juk „slaptas“). Žinoma, net ir pakeitus Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, kad baudžiamas būtų tik pirkėjas ar net pritaikius Baudžiamąjį kodeksą perkantiems balsus, tokių bylų būtų mažai. Priežastis paprasta - tokie „pirkimai“ vyksta mažuose miesteliuose, kur visi vieni kitus pažįsta ir neprasižios net įkaitinta geležimi tardomi. Pigiau balsus pirkti, nei kabinti plakatus ar talpinti reklaminę medžiagą į spaudą, kurioje politinių reklamų įkainiai per šiuos rinkimus stipriai padidėjo. Ačiū užsispyrusiems valdantiesiems dėl autorinių darbų įsodrinimo ir PVM spaudai padidinimo. Gal dėl to dažnai ir girdime pasakymą „politinė rinka“?
Esame slunkių tauta, jau visai suvingėjusi, tai – faktas. Tarkime, dešimt procentų nebalsavo, nes dirba užsienyje, dalis nebalsavo, nes taip protestavo prieš prastai besitvarkančią valdžią ir partijas. Tačiau buvo galima balsuoti už nepriklausomus, save iškėlusius kandidatus, ar jų koalicijas, atiduoti savo balsą ne partijoms, kurios priklausomos nuo verslo, bet tiesiog pačiam versui kaip Kaune ar Raseiniuose.
Vilniuje sužibėjo lenkų, rusų ir kitų tautų jungtinis choras. Puikiai! Iš jų reikia mokytis vieningumo. Įsivaizduokite, renkama miško taryba. Vos tik pelėda skelbia rinkimų pradžią, barsukai guviai susikooperuoja ir išrenka save į tarybą, nors miške daugiau kiškių, lapių ir meškų, dar gi pelėdų. Tik lapės nuolat užsiėmusios kiškių gaudymu, o meškos miega žiemos miegu (pelėdos tiesiog labai protingos ir pakilusios virš gyvenimiškų reikalų).Taip miega ir mūsų lietuviškas pilietiškumas ir didžiavyrių dvasia. Mes kaip tos močiutės, kurioms paskambina negeras žmogus ir sako: „Jūsų anūkas sužalojo žmogų, neškite čion pinigus“. O mes ir nešame, net nepagalvoję, ar iš viso turime anūką! Sąlygos mokytis ir šviestis šalyje sudarytos geros, tačiau šviestis norinčių mažoka. Patogiau leisti dienas maloniai apspangus, būti lengvatikiais, pasiduoti manipuliacijomis, šventai tikėti viskuo, ką rašo spauda ar rodo televizorius. Iki nefasadinės demokratijos šalyje toli, nors kai kas, priimant „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo“ naują variantą, iš labai labai aukštai pasakė: „Demokratijos pas mus ir taip per daug“.
P.S. Apie valdymo meną daug pamokymų rasite N. Makiavelio veikale „Valdovas“
Donalda Meiželytė, Krikščionių partijos frakcijos Seime seniūno pavaduotoja
