Birmos (dabar vadinamos Mianmaro Sąjungos Respublikos vardu) karalius Mindon Min savo palikuoniams norėjo palikti kažką įsimintino. Kaip didžiulis knygų mylėtojas, jis galvojo, kad literatūra yra vienas vertingiausių dalykų apsišvietusioje visuomenėje, todėl nusprendė, kad po savęs paliks knygą, tačiau ne bet kokią - tai bus, didžiausia pasaulyje knyga.
Karalius sumanė, kad knyga turėtų išlikti ir po penkių tūkstančių metų, o popierius tiek metų, tikrai nebūtų išlikęs. 1860 metais Mandalajuje (tuometinėje Birmos sostinėje) jis pradėjo statybas.
Iki šių dienų, ant Mandalajaus miesto kalvos stovi didžiausia pasaulyje knyga. Jos matmenys yra stulbinantys: knyga turi 730 lapų ir 1640 puslapių. Kiekvienas puslapis yra padarytas iš marmuro, ant kurio iškalta po šimtą eilučių. Ir tai dar ne viskas, įsivaizduokite, kiekvienas puslapis yra vieno metro pločio ir 1,5 metro aukščio. Kad galėtų laisvai stovėti, kiekvienas puslapis yra 12,5 centimetrų pločio. Prie kiekvienos iš šių akmeninių plokščių yra pritvirtinta po stogelį ir visos jos išdėliotos ratu, aplink centre stovinčią auksinę pagodą (daugiaaukštis formos pastatas, paplitęs Kinijoje, Japonijoje ir kt. Azijos šalyse), žinomą, kaip Kuthodaw Pagoda.
Knygoje nepasakojama karaliaus Mindo Min gyvenimo istorija, nes kitaip daugelis karališkosios šeimos narių, be abejonės, susigundytų, papasakoti pagražintą ir išpūstą, savo gyvenimo istoriją.
Kiekvienas puslapis turi po baltą, spindinčią pagodą, kuri jį apsaugo nuo gamtos stichijų.
Visos kartu šios pagodos sudaro didžiausią pasaulyje knygą, ir dėl to, Kuthodaw Pagoda, yra žinoma visame pasaulyje. Knygoje užrašytas Pali kanonas, kuris yra kanoninis (standartinis) Theravados budizmo raštų rinkinys.Pirmasis toks rinkinys buvo parašytas maždaug prieš tris tūkstančius metų. Mindon Min manė, kad šie raštai bus tinkamas, jo gyvenimą liudijantis, testamentas. Šie faktai žinomi todėl, kad 730 knygos puslapių mini karaliaus gyvenimo faktus ateities palikuoniams.
Šios knygos atsiradimo istorija yra labai įdomi. Marmuras buvo išgaunamas iš už trisdešimties mylių ir atgabenamas upe į Mandalajų. Kai 1860 metais buvo pradėti darbai, akmenys buvo apdorojami didžiuliame sąsiauryje, o į šventųjų raštų redagavimo darbus buvo įtraukti šimtai vienuolių. Kiekviename akmenyje iškalta eilutė, užpildyta auksiniu rašalu.
Budistų vienuoliai iki šių dienų išliko šios vietos saugotojais. Knygai pastatyti prireikė aštuonerių metų, o visuomenė ją išvydo 1868 metais. Pradžioje ant kiekvieno akmeninio stulpo buvo įspausta po perlą, tačiau kai britai užgrobė Birmos šiaurę, perlai buvo pavogti. Kad knyga atgautų savo didingą, ankstesnę išvaizdą,1890 buvo pradėti restauracijos darbai, užtrukę iki antrosios, dvidešimto amžiaus pusės.
Statinys pritraukia turistus ir budistų vienuolius iš viso pasaulio, taigi atrodo, kad karaliaus Mindo sumanymas išsipildė, ir galbūt šią knygą bus galima pamatyti ir po penkių tūkstančių metų, nes kol kas atrodo, kad ji ir toliau atkakliai stovės.
