Nepaisydama išpuolio dėl kitokios odos spalvos, Berneen Čereška (23) kuriasi Lietuvoje. It egzotiška svetimų kraštų paukštė suka lizdą kažkur pačiame Vilniaus centre.
Atkakliai mokosi, jos žodžiais, “žiauriai” sunkios mūsų kalbos, kone kiekviename žingsnyje ilgisi Londone gyvenančio vyro ir Pietų Afrikoje likusių tėvų. Švelni, kultūringa indė, kurios trapumas dera su vidine tvirtybe, o gebėjimas priimti dalykus tokius, kokie jie yra, su tikėjimu pasiekti visko, ko norisi.
- Ar Lietuvoje į tave žvalgosi vyrai?
- O taip! Bet mudu su Andriumi esame vienas kitam ištikimi. Tikiu tuo.
- Kur susipažinai su savo vyru?
- Naktiniame klube, pačią pirmą savaitę Londone. Nepaisant paplitusio posakio, kad klube vaikino nesusirasi. Manau, meilę atrasti galima visur.
- Mūsų moterys dažnai skundžiasi vyrais lietuviais, sako, kad užsieniuose jie geresni...
- Žmonėms būdinga galvoti, kad kitoje tvoros pusėje žolė žalesnė. Man patinka vyrai lietuviai, esu apie juos geros nuomonės. Protingų, seksualių, žavių vyrų Lietuvoje sutikau gal net daugiau nei Didžiojoje Britanijoje.
- Kokie vyrai tau patinka?
- Stiprūs, pasitikintys savimi, turintys tikslą ir jo siekiantys. Man patinka vyrai, kurie mano, kad gyvenime nėra ribų ir kad galima pasiekti labai didelių dalykų.
- O išvaizda?
- Ji nėra svarbi. Žinoma, vyras turi rūpintis savimi, bet stiprus protas yra daug seksualiau už kietus raumenis.
- Kaip įsivaizduoji savo karjerą?
- Aš noriu būti dainininkė.
- Kada pasirodys pirmasis Berneen albumas?
- Jei tai priklausytų tik nuo manęs, jis būtų išleistas jau prieš tris mėnesius. Turiu dainų, bet tikslios albumo išėjimo datos pasakyti negaliu.
- Koks dainavimo stilius tau artimiausias?
- Hiphopo, popmuzikos, ritmenbliuzo mišinys. Labai nepatinka “bubblegum” popsas, kai gražios mergaitės kvailai staiposi iš ekranų.
- Ar būna, kad labai norisi išvažiuoti iš Lietuvos: pailsėti, pakeisti aplinką?
- Taip, bet ne dėl to, kad man blogai Lietuvoje, o kad labai pasiilgstu savo vyro.
- Gyvenai Londone. Ar ten egzistuoja lietuvio stereotipas?
- Gal labiau Rytų europiečio. Mano draugė lietuvė Londone labai pyksta, kai Lietuvą tapatina su Rusija, bet taip jau yra. Žmonės tiesiog neskiria, nežino. Lygiai taip pat ir apie mane Lietuvoje sako, kad jei aš esu iš Afrikos, vadinasi, esu juoda. Bet aš nesu juodaodė, aš esu indė ir mano oda tamsi. Tai didelis skirtumas, bet kiti to nemato. Apskritai manau, kad stereotipai atsiranda dėl kvailų priežasčių ir jais vadovautis kvaila. Būna, kad žmonės, pasižiūrėję televizorių, ir apie
mane susidaro klaidingą nuomonę.
- Dažnai su tuo susiduri?
- Kai susipažįstu su žmonėmis, man sako, kad realybėje aš esu kitokia. Televizija parodo kitą asmenybę. Televizija nerodo tiesos.
- O kokia nori atrodyti?
- Man nepatinka kvailos, pernelyg savo grožį, seksualumą pabrėžiančios mergaitės trumpais sijonėliais. Tikrai nesiekiu tokio įvaizdžio ir tokia nesu. Moteris gali būti protinga, parodykime ją protingą, o ne sėdinčią namie ir laukiančią vyro.
- Kuo lietuvės skiriasi nuo indžių?
- Lietuvės ir indės panašios. Indai ir lietuviai turi tą pačią tradicinės moters sampratą: vyras vadovauja, o moteris turi būti namie, virti valgį, rūpintis vyru ir vaikais... Man tai žiauriai nepatinka.
- O tu taip galėtum: sėdėti namie, auginti vaikus, rūpintis buitimi?
- Iš mano veiksmų ir sprendimų matyti, kad ne. Tai neteisinga. Kodėl moteris negali turėti svajonių? Manau, ji turi skirti laiko sau lygiai taip pat, kaip tai daro ir vyrai. Ei, už lango XXI amžius!
- Apie ką svajoji tu?
- Sulaukusi keturiasdešimties kartu su vyru ilsėtis Tailando paplūdimyje.
- Ar žinai, kaip to pasiekti?
- Esu šį tą sugalvojusi. (Šypsosi.)
- O darbas?
- Dirbti yra smagu, bet manau, kad kai būsiu vyresnė man labiau patiks būti su savo vaikais ar anūkais, jei jų turėsiu. Nenoriu dirbti kaip vergė, noriu turėti laiko sau. Man labai skaudu, kad mano ir Andriaus tėvai, kurie jau yra vyresni, turi dirbti taip smarkiai, tarsi būtų jauni. Noriu ką nors padaryti, kad ir jiems būtų lengviau.
- Ką veikia tavo tėvai?
- Mano tėtis gaisrininkas. Mama turi nedidelį verslą.
- Nori turėti vaikų?
- Taip. Norėčiau trijų, tarp jų bent vieno sūnaus, nes mano šeimoje augo tik mergaitės.
- Kelinta esi tu?
- Vyriausia. Esu tėvelio mergaitė.
- Kokių mergaitiškų silpnybių turi?
- Dievinu drabužius. Man visai nereikia, kad drabužiai būtų brangūs ar iš firminės parduotuvės. Svarbu, kad patiktų ir tiktų.
- Su kuo eini apsipirkti?
- Labai patinka pirkti su vyru. Andrius turi labai gerą skonį ir taip pat mėgsta vaikščioti po parduotuves - gal net labiau už mane. (Juokiasi.)
- Tavo mėgstamiausias drabužis?
- Suknelės ir aukštakulniai.
- Fetišas?
- Šokoladas. Ir dar aš dievinu batus! Man reikia visų vaivorykštės spalvų batų, namuose turiu jų daugybę. Bet dažniausiai nešioju vienus.
- Mėgstamiausi kvepalai?
- Veros Wang “Princess”.
- Ar laikaisi kokių dietų?
- Valgau daug šokolado ir pyragų. (Juokiasi.) Savaitgalį Andriaus mama įdavė man pačios padaryto tinginio. Valgiau jį per pusryčius, pietus ir vakarienę - taip skanu.
- Kiek sveri?
- 54 kilogramus.
- Ar Dalius Mertinas supažindino su savo uošviu?
- Taip. Algirdas Brazauskas – labai mielas žmogus.
- Ką veiki laisvalaikiu?
- Rašau eilėraščius. Skaitau. Mokausi lietuvių kalbos ir šokti.
- Ar esi pastebėjusi kokių lietuviams būdingų bruožų?
- Jūs esate patriotai, didžiuojatės būdami lietuviai. Man tai labai patinka. Gražu, kad jūs visi mokate savo dainas, pavyzdžiui, “Ant kalno mūrai”.
- Ar valgai cepelinus?
- Taip. Ir dar bulvių plokštainį.
- Ar esi tvarkinga?
- Man patinka, kai namai švarūs. Esu alergiška, todėl nepakenčiu dulkių. Bet... kartais man labai smagu numesti batus ten, kur aš juos nusiaviau, palikti paltą ne vietoje... Būna, kad ir spintoje daiktai suversti. Mėgstu tvarką, bet dar labiau man patiktų, kad kas nors sutvarkytų daiktus už mane.
- Norėtum namų tvarkytojos?
- Labai. (Juokiasi.)
- Kaip dabar jautiesi dėl to rasistinio išpuolio?
- Stengiuosi pamiršti ir judėti toliau. Manau, taip galėjo nutikti bet kurioje šalyje, bet kuriam žmogui.
- Kokie tavo ateities planai: ar liksi Lietuvoje?
- Mudu su Andriumi planuojame gyventi Lietuvoje. Lietuva bus mūsų namai.
Elena NIKONOVAITĖ
