Sausio 12 d. Wagnerio būriai galimai užgrobė didesnę dalį Soledaro, Prigožinas tikina, kad tai padarė Wagneris, nors Rusijos gynybos ministerija apie šią operaciją kalba nenoriai. Puolimo, kaip ir daugelio kitų Rusijos karinės strategijos dalių, vis dar nepavyksta paaiškinti racionaliai. „Meduza“ podcast'o vedėjas Vladislavas Gorinas ir karinis analitikas Dmitrijus Kuznecas pabandė suprasti Bakhmuto puolimą ir jo vietą bendrame karo paveiksle.
Soledaras dideliame karo paveiksle
Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti apie Soledaro puolimą ir tai, kad jis galimai didžiąją dalimi yra užgrobtas Rusijos karių, yra tai, kad Soledaras, Bakhmutas, Siverskas ir Kremina (kelios dešimtys kilometrų arba apie 40 mylių į šiaurę nuo Soledaro) sudaro vieną fronto linijos atkarpą. Kijevas ir Maskva šias teritorijas traktuoja kaip vieną vienetą.
Soledaro galimas praradimas kelia grėsmę Ukrainos pozicijoms aplink Bachmutą, taip pat tiekimo linijoms į vakarus nuo miesto ribos, kaip ir Ukrainos proveržis iš Kreminos, esančios šiauriniame Rusijos grupuotės flange, sukeltų pavojų Rusijos puolimui prieš Bachmutą.
Ukrainos armija padarė pažangą šioje srityje, perimdama kontrolę Kamenske miško rezervate, esančiame vos už kelių mylių nuo Kreminos. Neseniai Prigožino vadovaujamos Wagnerio grupės pajėgos užpuolė Soledarą, visgi kyla klausimas, ko Prigožinas nori šioje vietovėje.
„Reuters“, „The Guardian“ ir kiti leidiniai cituojantys JAV pareigūnus mano, kad Prigožinas netoliese ieško druskos ir gipso kasyklų. Tačiau ši komercinė schema greičiausiai nėra pagrindinė jo motyvacija, mano "Meduzos" karinis analitikas Dmitrijus Kuznecas.
„Manau, kad čia galime atmesti Prigožino komercinio intereso idėją“, – sako jis. „Po kovos Soledaro druskos kasyklų ar kitų įrenginių liks labai mažai".
Taigi, dėl ko Prigožinas taip atkakliai pretenduoja į šią sritį? Kuznecas siūlo pragmatišką scenarijų: Manau, kad ši sritis puolimui buvo pasirinkta atsižvelgiant į stabilų tiekimą Wagnerio grupei ir ją remiančioms pajėgoms... Praėjusį pavasarį jie pradėjo kovoti netoli Popasnos, už poros dešimčių kilometrų nuo Bakhmuto, kilometras po kilometro verždamiesi į priekį arba vos po keliasdešimt metrų per dieną, daugelį dienų.
Strateginė prasmė čia yra tik tokia: žengti pirmyn, kur gali, atstumti Ukrainos pajėgas, kur gali. Dabar čia sutelktos reikšmingos Ukrainos pajėgos. Tikslius skaičius sunku įvertinti, nors iš tikrųjų tai labai svarbus klausimas. Mes visiškai nežinome, kokias pajėgas šiame mūšyje dislokuoja abi pusės. Sprendžiant iš Ukrainos brigadų skaičiaus čia, galime manyti, kad tai didelė Ukrainos kariuomenės dalis. Čia yra keliolika skirtingų brigadų, kai kurios iš tų brigadų tikriausiai yra tik iš dalies – tai gali būti du batalionai iš šešių. Kai kurios brigados yra visos, tačiau dažniausiai tai yra daliniai junginiai.
Kodėl? Galime tik spėlioti. Galbūt Ukrainos vadovybė norėtų sudaryti įspūdį, kad savo didžiąją dalį kariuomenės sutelkė į Bakhmutą. O išties ši dalis gali būti sutelkta kitur ir ruošiasi puolimui. Visa kita priklausys nuo Ukrainos vadovybės pasirengimo laikytis Bachmuto gynybos. Ateityje tam reikės papildomų pastiprinimų, nes jau dabar matome, kad esamos pajėgos negali sulaikyti Rusijos puolimo.
Vakaruose, šiaurėje ir pietuose Bakhmutas yra įrėmintas aukštumose, kur jau buvo įrengtos gynybinės linijos. Jei Bakhmutas bus prarastas, Ukrainos gynėjai pasitrauks į naujas linijas ir „viskas prasidės iš naujo“, sako Kuznecas.
Tačiau – ir tai nėra mažas „bet“ – dar praėjusių metų liepą prasidėjusios Bakhmuto operacijos pradžioje dalis Rusijos plano buvo vienu metu veržtis iš Iziumo. Šis planas apėmė grupavimą, kuris nuo to laiko buvo sunaikintas ir perskirstytas iš dalies Rusijai, iš dalies Svatovei ir Kreminai Luhansko srityje. Iš šio plano liko izoliuotas puolimas prieš Bachmutą, kuris beveik neturi strateginės prasmės, neskaitant Ukrainos atsargų ir išteklių naikinimo.
Nepagražintas požiūris į šį puolimą būtų toks: Wagnerio grupė čia žengia į priekį, nes gali. Ir kadangi šiuo konkrečiu tašku ji gali pasiekti rezultatų – išnaudojusi savo logistiką, gynybines linijas ir artileriją, ji kovoja ten, kur gali maksimaliai pasirodyti.
Nors Gynybos ministerija iš tikrųjų tiekė dalį savo artilerijos, Prigožinas dabar yra gana atviras, reikalaudamas visų nuopelnų už operaciją „Soledar“. Didžioji to dalis atsiskleidė per absurdiškas „vienašales paliaubas“, kurių Wagnerio grupė neturėjo laikytis, nes ji nebuvo pavaldi Gynybos ministerijai. Būtent per Kalėdų „ugnies nutraukimą“ samdinių grupė padarė didelį proveržį Donbaso puolime.
Ar Bachmutas yra naujasis Lisičanskas?
Iš pirmo žvilgsnio visa tai gali atrodyti kaip pakartojimas to, kas įvyko praėjusią vasarą. Kelis mėnesius iniciatyvą turėjo Rusija. Po sunkių mūšių įsibrovėliai užėmė Lisičansko ir Siverodonetsko miestus. Po Lisičansko paėmimo Putinas pareiškė, kad kariams reikia poilsio, ir jis asmeniškai įsakė padaryti operatyvinę pauzę.
Per tą laiką Ukrainos vadovybė gavo didelio tikslumo tolimojo nuotolio ginklų, įskaitant daugybę raketų paleidimo įrenginių, kurios buvo gautos iš JAV, ir tuoj pat apšaudė jais Rusijos amunicijos sandėlius.
Dėl to pauzė baigėsi Ukrainos kontrpuolimu Charkivo ir Chersono kryptimis. Nors kiekviena iš šių kampanijų vystėsi skirtingai, jų rezultatas buvo tas pats: Ukraina išlaisvino didžiąją dalį šių okupuotų teritorijų.
Kažkas panašaus gali nutikti ir šį kartą, bet nebūtinai. Abiejų pusių karinio personalo pusiausvyra keitėsi, daugiausia dėl Rusijos „dalinės“ mobilizacijos ir naujų karinių formacijų kūrimo pagal naujus scenarijus.
Sunku spręsti, ar šios naujos formacijos yra pasirengusios kovai, gerai ginkluotos ir drausmingos, tačiau senos Rusijos karinio aprūpinimo problemos tikriausiai buvo ne tokios rimtos nei dabartinis apmokytų karininkų trūkumas
Incidentas Makiivkoje, kur visas pulkas buvo apgyvendintas uždarose patalpose ir dėl to patyrė didelių nuostolių per Ukrainos raketų ataką, išryškina problemas, kylančias rusams komplektuojant didesnę armiją su kompetentingais vadovais.
Visų naujų formacijų integravimas į nuoseklią kariuomenės struktūrą taip pat gali būti problemiškas. Girdisi skundai iš fronto linijos kareivių, kurie sako, kad buvo palikti be įsakymų arba kad niekada negauna gyvybiškai svarbių atsargų.
Greičiausiai nėra greito šių problemų sprendimo, o tai rodo, kad didelio masto Rusijos puolimas kokia nors nauja kryptimi tikriausiai nenutiks greitai.
Šaltis karui nepadeda
Kovotojams šaltas oras reiškia ir laimėjimus, ir nuostolius, aiškina gynybos ekspertas. Neigiama yra tai, kad reikia specialių šiltų drabužių, krosnių ir degių skysčių atsargų. Įranga reikalauja ypatingos priežiūros šaltyje. Kita vertus, jums nereikia susidurti su skęstančiais šarvuočiais ar vandens užlietais apkasais. Žemė įšalusi, o tai stabilizuoja tiekimo linijas. Kalbant apie kovą, kieta žemė taip pat leidžia bekelėje naudoti techniką ir net pėstininkus.
Tačiau bendras šio karo pagreitis, aiškina ekspertas, mažai priklauso nuo oro sąlygų, išskyrus jo poveikį tiekimui. (Pats tiekimas yra svarbiausias veiksnys.) Ta prasme, kad abi šalys susiduria su medžiagų stygiumi, tai yra tipiškas alinimo karas, o rezultatai priklausys nuo to, kuri pusė geriausiai susidoros su ginklų, amunicijos, įrangos skygiumi. Vakarai čia turi ne paskutinį žodį, tiekdami įrangą ir amuniciją Ukrainai. Na, o Rusija pradeda susidurti su ginklų ir amunicijos, kurią švaisto, stygiumi.
Rusijos pramonės pajėgumai nėra tokie, kad patenkintų poreikį. Kalbama, kad Prigožinas ir kai kurie kiti neįvardinti Wagnerio grupės veikėjai keikėsi Rusijos kariuomenės vadui Valerijui Gerasimovui už tai, kad šis per žygį į Bachmutą neatsiuntė jiems pakankamai amunicijos. Ar situacija jau kritinė? Tai vis dar sunku pasakyti. Ar problema tikra? Žinoma.
Vakarų gynybos pramonė taip pat nebuvo itin parengusi tokio masto karui. Labiausiai parduodami šaudmenų kalibrai daugiausia gaminami JAV, kur gamyba orientuota į didelio tikslumo šovinius – dešimtis, bet galbūt net šimtus kartų efektyvesnius už mažiau efektyvius šaudmenis. Vis dėlto Amerikos gamybos lygis gali būti nepakankamas, kad neatsiliktų nuo Ukrainos pažangos šiame kare.
Oro gynyba yra atskira problema, kurią pagrindžia NATO priklausomybė nuo gynybos orlaivių, tai dalinai susiję ir su tuo, kodėl Vakarai nenori tiekti lėktuvų Ukrainai. Vis dėlto, atsižvelgiant į naujausius pagalbos paketus, kuriuose buvo amerikiečių ir vokiečių šarvuočių vežėjai, ir kalbas apie tankus, neturėtume atmesti galimybės, kad Ukraina gaus ir karo lėktuvus.
Tačiau Kijevas jų dar negavo. Tuo tarpu Rusijos vadovybė suvokė, kad oro gynyba yra silpniausia Ukrainos vieta, nes trūksta amunicijos sovietmečio įrenginiams ir neįmanoma jų greitai pakeisti vakarietiška įranga.
Šiomis aplinkybėmis Rusija ir toliau sunkia Ukrainos oro gynybos amunicijos atsargas, versdama Ukrainos kariuomenę ginti svarbiausią šalies infrastruktūrą. Galutinis tokių raketų smūgių tikslas gali būti, tai, kad Ukraina nebegalės apginti savo fronto dalinių. Tada Rusijos kariuomenė galėtų kėsintis panaudoti oro jėgą virš fronto, tai, ko ji negalėjo padaryti nuo praėjusio pavasario dėl didelių aviacijos nuostolių.
Kadangi šie siužetai ir toliau vystosi ateinančiais mėnesiais, neturėtume pamiršti, kad, „alinimo karas nėra tik „istorija“ apie išteklius – tai ir moralės bei valdymo istorija“. Be to, Ukraina turi moralinį pranašumą, kuris gerina karių moralę, o to negalima pasakyti apie Rusijos armijos kovinę dvasią. Panašūs pralaimėjimai, kuriuos jau matėme Charkive ir Chersone, gali būti pražūtingi Rusijos vadovybei, vien tik moralės karių gretose atžvilgiu.
