Buvusioje Medalių, dabar Šv. Jono gatvės Galerijoje eksponuojama projekto-grupuotės „Maffia (mano šeima)“ paroda „Viršūnėlės ir šaknelės“. Prieš penkis metus „Maffia“ buvo įkurta kaip platforma prisistatyti jauniems ir ambicingiems, bet institucinio užnugario neturintiems ir nežinomiems menininkams – tuomet deklaratyvus tapatinimasis su mafijine struktūra reiškė iššaukiančią, kritišką ir šiek tiek gynybinę jų poziciją.
„Maffios“ atstovai ironizavo besiformuojančios vietinės meno rinkos situaciją, kuri dėl artimų jos pagrindinių veikėjų tarpusavio ryšių atrodė esanti greičiau tikrosios rinkos parodija ar falsifikatas, kai dirbtinai rimtomis ir reikšmingomis frazėmis draugai rašė apie draugus. Drauge su pirmąja paroda „Maffia“ paskelbė manifestą, kuriame viešai deklaravo savo atrankos kriterijus, tiesą sakant, kriterijus tebuvo vienas – pristatomo darbo autorius turėjo priklausyti „draugų, pažįstamų ir giminaičių“ ratui. Antra vertus, debiutuojantieji po „Maffios“ vėliava, aiškiai suvokė priklausomybės institucijai ir naudingų ryšių privalumus, todėl solidari jų tarpusavio draugija buvo mėginimas įgyti šiokio tokio svorio meno scenoje.
Šiandien, kai dauguma „Maffios“ iniciatorių tapo arba pastebėti arba nustojo to siekti, projektas tebėra išlikęs, ir apytiksliai kartą per metus pristato kokią nors keistą parodą.
Nors „Maffios“ pirminiai utopiniai tikslai žlugo (vietinės meno rinkos ji nepakeitė ir pati institucija netapo), užtat ji virto viena iš nedaugelio ne institucinių (ir todėl – galinčių pasiūlyti šviežių, nesuvaržytų, nekonformistiškų, nekorektiškų ir tiesiog įvairių gyvų darbų) iniciatyvų. Šiandieninės parodos (rengėjas – Marius Zavadskis) pobūdį atskleidžia jos pavadinimas „Viršūnėlės ir šaknelės“, nusuktas iš sovietinės animacinės istorijos apie ūkininką ir mešką. Meška du sykius gviešėsi valstiečio auginamų žemės ūkio kultūrų, bet kadangi nežinojo, kurios dalys – viršūnėlės ar šaknelės – yra vertingoji kultūros dalis – tapo apgauta abu kartus. Parodoje žiūrovui siūlomas absoliučiai viskas, pradedant konservuotais ir „užvakuotais“ akmenimis „sloikuose“, baigiant skandinaviško Frälsnings Armen (Gelbėjimo Armijos) konteinerio fotografija, o taip pat ir ironiškos dedikacijos tam tikriems Lietuvos meno scenos veikėjams: pvz., saldžių sapnų linkinti pagalvėlė Vaclovui arba karūna Petrui, gudrios parodijos, karvė Galatėja, naivūs kūriniai, piešti pasakojimai apie, pavyzdžiui, vėjo pakeltus plaukus Katedros aikštėje, paišymas spalvotais pieštukais ir vaikiška maniera, šimtus kartų matyti studentiški bandymai, verčiantys įkišti hantelį į kiaušinių dėžutę ir panašiai.
Tačiau parodos dalyvius vienija tai, kad jie mėgaujasi (tokiu būdu skatindami mėgautis ir kitus) pastabaus ir reflektuojančio, šiek tiek pašaipaus, bet gana šviesaus požiūrio į pasaulį teikiamais malonumais, teikia pirmenybę išoriniais fasadais ir pažįstamomis formomis nesikliaujančiam žvilgsniui, taip atskleisdami kartais dar nepastebėto grožio, o kartais dar nenuvalkioto dramatiškumo apraiškas.
Dauguma parodos dalyvių – jaunosios kartos lietuvių menininkai, kai kurie jų jau pastebėti ir įvertinti (tapytoja Alisa Mulina, parodoje pristatanti fotografijų ciklą, skulptorius Marius Zavadskis, nupaišęs parodai secesinį plakatą su Apolonu, tapytojos Aistė Černiūtė-Poškuvienė, Neringa Kūlokaitė ir Kristina Dūdienė, tekstilininkė Lina Šaduikytė, skulptoriai Simas Dūda, Algis Kasparavičius, Martynas Martišius ir t.t.), kiti mažiau girdėti ar debiutuojantys; pristatantys objektus, piešinius, instaliacijas, skulptūras, tekstilę, fotografijas, tapybą ir šių žanrų mišinius.
Atskirai reikėtų paminėti itin sėkmingą dviejų įžymių vyresnės kartos atstovių menininkių Marijos Teresės Rožanskaitės ir Dalios Matulaitės darbų dalyvavimą. Korektiškumą ir institucinę tvarką dekonstruojančiame ir nepriklausomame „Maffios“ projekte tai – ne atsitiktinumas. „Nemanau, ar kuris iš akademijos skulptorių (ypač vyrų) drįstų susidėti su (eks)studentais ir mėgautis paroda kaip švente“, teigia menininkes į parodą pakvietęs M. Zavadskis.
Iš tiesų Rožanskaitės ir Matulaitės pavardės „Viršūnėlėms ir šaknelėms“ prideda reikalingo klasikinio solidumo, antra vertus, jų darbai ne mažiau įžvalgiai ir ne mažiau šiuolaikine kalba byloja ekspozicinėje kolekcijoje. Ypač įspūdingas Rožanskaitės „Širšių lizdas“ - šiurpus natūralistinis objektas iš tualetinio popieriaus, minkštas ir čia pat primenantis geliantį skausmą, užtinusią akį ir susirietusios širšės mirtį.
Paroda veikia iki balandžio 16 d.
„Kultūros vartai“ (www.kulturosvartai.lt)
