Nekartodamas apie išradingai sužlugdytą Vilniaus mero interpeliaciją ir visus šio jauno žmogaus sąmoningus politinius ir moralinius prasižengimus, iš esmės legalizavusius „korupciją be sienų“ ir „politiką be padorumo“ Vilniuje ir Lietuvoje, manau, kad tai mūsų visuomenės daliai, kuri nenori gyventi šiomis Artūro Zuoko siūlomo politinio iškrypimo sąlygomis, lieka vienas elgesio modelis, kuriuo tik ir galime bandyti keisti situaciją.
Trumpai kalbant, tai neremti ir nepastebėti, nebendradarbiauti ir nebendrauti, nepalaikyti ir nedalyvauti.
Siūlau pradėti nuo sunkiausio – išmokime nepaduoti rankos. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Tau tiesiama ranka lydima šypsenos ir sveikinančio žodžio. O ranką tiesia simpatiškas jaunas žmogus – Vilniaus meras. Dažnai gali matyti, kai pagarsėjęs politinis demagogas su puikiai nutaisyta šypsena, viešumoje užklumpa padorų pilietį tiesdamas jam penkinę, o pastarasis sumišęs spaudžia ją, kartu tyliai keikdamas ir save patį. Tačiau yra tekę matyti ir ore pakibusią ranką, lėtą nusisukimą jos „nepastebint“, ryškų raudonį ir pasimetimą to, kuris tiesė ranką su tikslu būti viešai pasveikintam. Asmeniui, su kuriuo sveikinamės, reiškiame savo pripažinimą ir paramą. Taigi jei manome, kad A. Zuokas nenusipelnė mūsų pripažinimo ir paramos, išdrįskime nepaduoti rankos, net jei stovime eilėje besisveikinančiųjų.
Nebendradarbiauti su meru yra nelengva, ypač jei tu verslininkas ar menininkas, o tau skambina iš savivaldybės ir siūlo paremti eilinę mero viešųjų ryšių akciją – lėšomis ar kūrybiniais sugebėjimais. Kad paskui prieš save neraudonuotumei ir nesiteisintumei prieš butelį – išeitis viena, rasti drąsos mandagiai atsakyti.
Sostinėje vykstantys renginiai, jų atidarymai dažnai neįsivaizduojami be mero. Gavus pakvietimą į vieną jų, dažnas gali atsidurti prieš dilemą – eiti atsiimti šv. Kristoforo statulėlės, Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto medalio, ar pasekti Nijole Sadūnaite, atsisakiusia priimti valstybinį apdovanojimą iš Lietuvos Respublikos prezidento rankų nes tuo pačiu metu buvo apdovanojamas ir buvęs aukštas KGB pareigūnas. Atmintyje ir prokuroro Antano Kliunkos atsisakymas priimti valstybinį apdovanojimą iš tuometinio prezidento Rolando Pakso.
Reiškiant savo požiūrį į susikompromitavusį politiką, reikšmingas galėtų būti ir žiniasklaidos vaidmuo. O reikėtų vieno, pamiršus apie kietą žiniasklaidos konkurencinę kovą, nesuteikti tribūnos Artūrui Zuokui, iš kurios jis visuomenei dėstytų korupcinio viešumo postulatus.
Bajoriškoje visuomenėje garbės sąvoka būdavo ugdoma nuo mažens, o praktiškai buvo realizuojama dvikovomis ar ignoravimu – nepakvietimais į pobūvius, rautus, madingus salonus. Susikompromitavusiam asmeniui kelias į aukštuomenės renginius ar valdovo dvarą būdavo užkirstas. XVIII amžiaus prancūzų rašytojo Choderlos de Laclos romano „Pavojingi ryšiai“ ekranizacijoje, liūdnai pagarsėjusi intrigantė apsilankiusi Paryžiaus Operoje iš pradžių buvo publikos sutikta mirtina tyla, vėliau – įnirtingu kojų trypimu ir švilpimu. Sektinas pavyzdys, tik ar jis įmanomas Lietuvoje, kur garbės ir padorumo sąvokas siekiama pakeisti frazėmis „nepagautas – ne vagis“, „o kur nekaltumo prezumpcija?“, „gyvename teisinėje valstybėje“ ir t.t., ir pan.?
Suprantu, kad šis politiko kvietimas neremti ir nepastebėti, nebendradarbiauti ir nebendrauti, nepalaikyti ir nedalyvauti, gali būti lengvai interpretuotas, kaip besitęsiančių politinių batalijų eilinis epizodas. Tačiau viliuosi, kad viskam yra pradžia. Kviesdamas visuomenę A. Zuoko boikotui tikiuosi paramos tų, kuriems pilietinė (susipratusi) visuomenė Lietuvoje yra ne tušti žodžiai, o nuoširdi siekiamybė. Pavyzdį čia turėtų rodyti Lietuvos politinės partijos, jų lyderiai, žodžiais liudijantys moralios politikos būtinybę ir galimumą Lietuvoje, o Seime balsavę už Valstybės politikų elgesio kodekso įstatymo projektą. Ir jau artimiausia ateitis parodys, ar sugebėsime nepaduoti rankos.
Audronius Ažubalis yra LR Seimo Tėvynės Sąjungos frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
