A. Vietrino teigimu, mėnulis turi traukos dėsnį ir potvyniai bei atoslūgiai vyksta mėnulio dėka.
„Kada mes turime pilnatį, kraujo daugiau priplūsta į galvą ir mes turime tam tikrų veiksmų ir turime tam tikrą emociją. Kai kurie žmonės su tuo nesusitvarko prieš jai [pilnačiai] ateinant ir po“, – kaip pilnatis veikia žmogų, paaiškino jis.
Jo tvirtinimu, žmonės, dirbantys klientų aptarnavimo srityje, sako, kad prieš pilnatį ar po jos geriau išvis į darbą neiti dėl pasipiktinusių klientų ir neįprastų skambučių.
Ką su netikėtais įvykiais turi bendro likimas?
Bendravimo praktikas Žinių radijo laidoje pasidalino savo patirtimi, kai slidinėjant Austrijoje norėjo dar paskutinįkart nusileisti nuo trasos, nors jo draugas jį atkalbinėjo. Nepaklausius teko pusę metų gydytis nuo traumos.
„Penktadienis, 13 diena, 13 valanda buvo. Aš leidžiuosi ir iš daubos iššoka vokietis senukas. Rėžėsi į mane iš nugaros, trenkė mane, man išniro petys, baisus skausmas, klyksmas“, – pridūręs, kad penktadienis 13 d. yra tik simboiai, skirti pajudinti pasamonę, kalbėjo pašnekovas.
Dėl to, A. Vietrino galva, reikia stebėti aplinkos ženklus prieš imantis kažką daryti, nes jam šis įvykis užsibaigė ligonine. Pasidalino ir tėčio istorija, kuomet važiuojant į svečius nuleido mašinos padangą.
„Nuo kažko baisesnio mus apsaugojo, gal avarija būtų įvykus“, – pridūrė, jog nutikimas slidinėjant taip pat galėjo baigtis kur kas blogiau, spekuliavo lektorius.
Specialisto manymu, likimui didžiausią įtaką daro žmogaus charakterio savybės. Todėl, kaip jis sako, charakteris nulėmė, kad jis visgi paprieštarautų draugui ir eitų slidinėti.
„Kaip mes galvojam, po to, kaip mes kalbam, tai, ką mes darom daug kartų, tampa mūsų įgūdžiu, tada įprotis formuoja mūsų charakterį, o charakteris, likimą“, – likimo veikimo principą paaiškino A. Vietrinas.
Tačiau jis pabrėžia, kad likimas nėra pasiteisinimas, kodėl žmogui nutinka neigiami dalykai.
„Ar aš pirma nuėjau pas čigonę, išsibūriau ir sužinojau, ir tada taip galvodamas pritraukiu įvykius, ar tada kai jau tai įvyko, tada prirenku visokių ženklų, aš prikuriu“, – atvejus, kai likimą žmonės naudoja kaip pasiteisinimą, lygino bendravimo praktikas.
A. Vietrinas: žmogus turi pusantros minutės save perkalbėti nuo skubotų sprendimų ir neigiamų minčių
Geriau, pagal jį, prisikurti pozityvių minčių kiekvienam gyvenimo atvejui, kas be atsitiktų, o tam žmogus turi pusantros minutės tam įvykiui nutikus.
„Mes turime viso labo 90 sekundžių iš negatyvios minties pereiti į pozityvią. Priešingu atveju neuropeptidai, kurie prisigamina ir išnešiojami po kūną. Jeigu mes pykstam, pavyzdžiui, daugiau negu 90 sekundžių, tai jau turime ir neigiamų padarinių kūne“, – paaiškino jis.
Pasak jo, jeigu jaučiamasi gerai, bet staiga apninka mintys, kad niekas nebeišeina, ar reikia viską mesti, reikia susimąstyti apie save, nes žmogus pats per savo įsitikinimų sukurtus kriterijus kitą žmogų vertina.
„Jeigu šeimai ar sekso partneriams patiko požiūris į seksą, tai viskas tvarkoj, bet jeigu dabar artėja rinkimai ir vienas kažkur gavo kažkokios informacijos ir jam įdėjo kriterijus, kuriais remiantis kažkuris tai kandidatas yra pirmoj vietoj, o kitas partneris gavo kitą informaciją ir užeina pyktis“, – pavyzdį pateikė A. Vietrinas.
Lektoriaus manymu, visų tokių konfliktų formulė ta pati: jeigu lūkesčiai vienokie, o faktai visai kitokie, tai kelia pyktį. Tokių konfliktų išvengti, pagal jį, galima koncentruojantis į tai, dėl ko du žmonės sutaria.
„Kuriant santykį abiejų tikslas turėtų būti dirbti kartu, bet jeigu vienam yra tas pats, o kitam svarbu, kas dažnai būna, tai tada su tuo, kuriam svarbu, mes žiūrim, ką galime padaryti, kad nebesikankinti, ir jeigu negali pakeisti sąlygų, tai pakeisk požiūrį į sąlygas ir žiūrėk, viskas pasikeis“, – patarė jis.
Neteisingai susidėti prioritetai: kiek tai gali kainuoti žmogui?
A. Vietrino teigimu, laiko planavimas apskritai nėra įmanomas, o tai tiesiog marketingo triukas.
„Turim pasakyt vieną paprastą dalyką ir pripažinti, kad tai yra ne laiko valdymas, o yra savo aktyvumų, savo veiksmų planavimas laike, bet laiko planuot ir valdyt neišeina, jis tiesiog teka“, – paplitusį terminą paneigė Žinių radijo laidoje „Sveikatos laikas“ pašnekovas.
Bendravimo praktikas prisipažino, kad jo prioritetas ilgą laiką buvo darbas, tada atostogos, o tada tik laikas sau. Tačiau, jo vertinimu, reiktų planuoti visai kitaip.
„Pirmiausia tai yra šeimos narių gimtadieniai, svarbiausios datos ir aplink tas datas, kad man niekas nesutrukdytų, jokie mitingai, jokie niekai. Čia yra žmonos gimtadienis, čia mano, čia vaikų gimtadieniai, čia uošvienės ir taip toliau“, – pridūręs, kad šeimos narių gimtadieniams atsilaisvina visą dieną, savo dabartinius prioritetus išvardijo jis.
Tuomet, jo manymu, svarbi vieta turi būti ilgųjų savaitgalių planavimas su artimaisiais. Pridūrė ir vestuvių metines, artimųjų lankymą bei hobius.
„Jeigu darbas jums trukdo gyventi, tai klausimas ar tai tas darbas“, – apie tai, kad nereikėtų leisti darbui trukdyti pasiekti asmeninės laimės, kalbėjo A. Vietrinas.
O darboholizmą jis prilygino alkoholizmui, nes, jo manymu, tai yra taip pat priklausomybė, kuri trukdo skirti laiko šeimai, sveikatai, draugams ir hobiams. Taip pat jis paminėjo, kad nesusiskirsčius darbų į svarbius ir skubius, labai dažnai žmonės imasi daryti neskubius ir nesvarbius darbus, kaip žaidimai ir „scrollinimas“.
„Tai yra dopaminas, kurį gaunam, bet jis valgo laiką ir ne daugiau“, – savo nuomone apie minėtas veiklas pasidalino pašnekovas.
Visą pokalbį su provizoriumi, bendravimo praktiku ir mentoriumi Aurimu Vietrinu Žinių radijo laidoje „Sveikatos laikas“ klausykite čia:
