„Žinių radijas“ laidoje dalyvauja Julija Jeršova.
Neįprasta karjera: kaip 12 metų mergaitė atrado meilę aviacijai
Pradėkime nuo tavo paslaptingos karjeros – kaip minėjau, ją pradėjai būdama 12-os metų nuo šunų dresūros. Kaip ši sritis atsirado tavo gyvenime tokiame ankstyvame amžiuje?
J. Jeršova: Nuo vaikystės labai mylėjau visus gyvūnus. Mes turėjome šunį, kai buvau visai mažytė, jis nugaišo, kai man buvo maždaug 5-eri metai – nuo tada turėjau svajonę vėl turėti šunį. Turėjau kaimynę, kuri taip pat labai mylėjo gyvūnus, tad mes gelbėdavome visas kiemo kates, prie garažų statydavome joms dėžes, nešdavome maistą.
Močiutės atnešdavo joms makaronų, o mes klijuodavome skelbimus: „Nemaitinkite kačių makaronais, jos turi ėsti specialų maistą“, pirkdavome joms pigiausią maistą iš parduotuvės. Pradėjome nuo kačių, o vėliau radau informaciją forumuose, kad egzistuoja „Jaunųjų vedlių klubas“ – tai užsiėmimas, kuriame vaikai gali dalyvauti šunų parodose. Ten vertinamas ne pats šuo, o tai, kaip vaikas su juo dirba ir kaip jį pristato – ten galima dalyvauti nuo 7-erių metų.
Kadangi man šuns niekas nepirko, būdama 12-os metų pradėjau vaikščioti į treniruotes. Iš pradžių vaikščiojau tiesiog su pavadėliu, vėliau trenerė pradėjo leisti dirbti su savo šunimis. Taip pamažu tų šunų atsirado daugiau, pradėjau keliauti po pasaulį į šunų parodas.
Būdama 12-13 metų jau keliaudavai viena su nepažįstamais žmonėmis?
J. Jeršova: Taip. Pirmą kartą su svetimais žmonėmis išvažiavau būdama 13-os. Aš tiesiog rašydavau visiems elektroninius laiškus: „Sveiki, mačiau, kad turite tokį šunį, aš esu jaunoji vedlė, galbūt galėčiau padėti parodoje pristatyti jūsų šunį?“, išsiųsdavau šimtus laiškų, kažkas man atrašydavo.
Į savo pirmąją parodą kitame mieste išvažiavau su nepažįstamu 40-mečiu vyru. Tėvams pasakiau: „Žiūrėkite, aš savaitgaliui važiuoju į Kauną su šituo žmogumi“.
Kaip tėvai į tai reagavo?
J. Jeršova: Jiems ši mintis nelabai patiko, tačiau tie žmonės atvažiuodavo, susipažindavo su tėvais, tėvai susirašydavo jų paso duomenis, automobilio numerį.
Jie matė, kad aš realiai treniruojuosi su tuo šunimi, tad kažkaip išleisdavo. Man iki šiol keista, kaip jie mane išleido. Taip nuo 13-os metų važinėjau po Lietuvą, o nuo 15-os metų pradėjau keliauti ir į užsienį.
Atrodo, kad tavo kelias jau nubrėžtas – turėtum studijuoti veterinariją ar ką nors susijusio su gyvūnais, tačiau tu pasirinkai tarptautinio verslo studijas. Kodėl?
J. Jeršova: Taip, aš baigiau tarptautinį verslą. Visada žinojau, kad nenoriu, jog darbas su šunimis taptų mano pagrindine profesija – norėjau, kad tai liktų hobiu. Dirbant su šunimis, norint uždirbti daugiau, reikia didinti jų kiekį, tačiau šuo yra gyvas padaras, jam reikia laiko.
Kuo daugiau turi šunų, tuo mažiau dėmesio gali skirti kiekvienam iš jų. Tai darbas 24 valandas per parą be poilsio. Norėjau, kad mano gyvenimas nepriklausytų tik nuo šunų, todėl pasirinkau kitas studijas.
Kodėl aviacija?
Ką tuo metu galvojai apie savo būsimą ofisinę karjerą? Kodėl pasirinkai būtent šią specialybę?
J. Jeršova: Pasirinkau tai, ką renkasi žmonės, kurie nežino, ką studijuoti. Aviacija man visada patiko, nes ji asocijavosi su kelionėmis, atostogomis ir ta ypatinga oro uostų romantika, tačiau žinojau, kad negalėčiau būti stiuardese – mano klientų aptarnavimo įgūdžiai yra prasti. Aš nemoku nusileisti, kai žinau, kad esu teisi, todėl stiuardese dirbti negalėčiau.
Šis darbas yra labai gerbiamas, tai nėra tiesiog padavėjos ore, bet abejoju, ar susitvarkyčiau su žmonėmis kiekvieną dieną. Juk lėktuve visko pasitaiko, o keleivio tiesiog neišmesi per duris skrydžio metu. Nors, tiesą sakant, galima išprašyti ir nelabai gražiai, bet tik iki skrydžio arba po jo. Dabar mes tiesiog uždarome duris ir kas vyksta, tas vyksta.
Pabaigei tarptautinio verslo studijas ir supratai, kad ofiso darbas ne tau?
J. Jeršova: Man patiko ir tarptautinė aplinka, ir verslas, bet pabaigusi universitetą supratau, kad galiu dirbti bet kur, bet realiai nieko konkretaus nemoku. Negaliu ateiti pas darbdavį ir pasakyti: „Aš moku daryti šitą konkretų darbą“, tai buvo tiesiog bendras išsilavinimas.
Apie aviaciją rimčiau pradėjau galvoti 2-ame kurse. Net norėjau mesti universitetą ir stoti į pilotų mokyklą, bet vėliau nusprendžiau pabaigti studijas, kad turėčiau „planą B“ ir diplomą. Taip ir nutiko.
Tavo istorija atrodo labai natūrali, nors daugeliui žmonių pilotavimas atrodo kaip kažkas nepasiekiamo, mokeisi „airBaltic“ pilotų akademijoje. Kaip ten patekai?
J. Jeršova: Sprendimas tapti pilote jau buvo priimtas, tad įstojau ten mokytis. Pamenu, mes su drauge baigėme bakalauro darbus nuotoliniu būdu, atsisveikinome ir sutarėme, kad niekada gyvenime daugiau nieko nestudijuosime.
Rugsėjį ji įstojo į magistrantūrą, o aš – į pilotų mokyklą, viskas vyko palaipsniui.
Kiek kainuoja pilotavimo studijos?
Kiek kainuoja tokios studijos? Atrodo, kad tai turėtų būti labai didelė suma.
J. Jeršova: Suma kiekvienam gali pasirodyti skirtinga. Kai mokiausi aš, studijos kainavo 79 tūkst. eurų, dabar kaina yra dar šiek tiek didesnė. Priklausomai nuo mokyklos, kaina svyruoja nuo 70 iki 100 tūkst. eur. už visą kursą iki licencijos gavimo.
Iš kur jaunam žmogui gauti tokius pinigus?
J. Jeršova: Yra galimybė imti paskolą. Dabar „airBaltic“ finansuoja didžiąją dalį studijų sumos. Kadangi aš prieš tai šiek tiek dirbau ofise, o vėliau padėjo tėvai, man pavyko susitvarkyti.
Visos laidos klausykite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
