Jonė Ožalaitė
"Geras vaikas - laimė, o blogas - gėda" - teigia liaudies išmintis. Atrodo, nėra tėvų, kurie norėtų savo vaikui blogo, tad jie visomis išgalėmis stengiasi, kad jų vaikai suvoktų, kas yra blogai, o kas - gerai. Tačiau neretai pastangos neduoda gerų rezultatų. Mat net jeigu vaikas šeimoje ir auklėjamas atskirti gėrį nuo blogio, už namų sienų jis dažnai mato anaiptol ne sektinus pavyzdžius.
Kliuvo tik tėvams
"Kokie dabar vaikai auga, - stebėjosi neseniai sutikta žilagalvė kaimynė. - Einu anadien per darželio teritoriją, o ten gal kokių 12 metų berniokas susistatęs kiemo mažiukus liepia jiems kelnes nusileisti. Atseit pažiūrėsiąs, kokio dydžio jų pimpaliukai. Girdi, kieno didesnis, tas ir vyras geresnis...Taip ir sustingau iš netikėtumo. O kai pabandžiau sugėdinti, tai buvau taip išvadinta, kad gyvenime dar tokių "epitetų" nebuvau girdėjusi.
Kita pažįstama pasakojo, kad jos aštuonmetis sūnus Artūras grįžo iš kiemo verkdamas. Mat kartą kaimynų šiek tiek vyrėlesnis vaikas pavaišino josios sūnų ledais, tai, girdi, dabar tas vaikis paprašė skolą gražinti. Artūras pinigų neturėjo, tai ledų ir nupirkti negalėjo. Tai tas kaimynų vaikas liepė jam...pačiulpti...
Kai kas pasiginčytų, kad tai pavieniai atvejai ir kad tokius veiksmus skatina vaikų smalsumas. Tačiau tas "smalsumas" dažnai virsta nusikaltimu. Kauniečiai dar nepamiršo istorijos, įvykusios Kauno pilyje, kai trys mažamečiai - aštuonerių, devynerių metų berniūkščiai - žiauriai išsityčiojo iš niekuo dėto berniuko. Vien tik todėl, kad pastarasis buvo už juos lėtesnis, mažieji nusikaltėliai vertė jį valgyti išmatas, apšlapino jį, o galų gale kraupiai sužalojo. Mažylis gavo nepagydomą pcichologinę ir fizinę traumą, o smurtautojai dėl savo jauno amžiaus net nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kliuvo tik tėvams už vaikų nepriežiūrą.
Penkiolikmetis žagintojas
Bet kartais teismus pasiekia bylos, kuriose seksualiniu priekabiavimu ar net išžaginimu kaltinami paaugliai. Ir jų aukos paprastai būna jaunesnės už juos.
Štai visai neseniai Šiaulių apygardos teisme buvo išnagrinėta seksualinio priekabiavimo byla. Penkiolikmetis Evaldas tris kartus išžagino už save jaunesnį berniuką. Pasak pareigūnų, pirmą sykį patykojęs savo aukos Evaldas berniuką nusitempė į rūsį ir pagrasinęs primušti, jei šis nevykdys jo reikalavimų, privertė patenkinti oraliniu būdu.
Po kelių dienų tą patį vaiką nusitempė į tualetą ir vėl ten išžagino. Trečiąjį kartą vaiką nusitempė į apleistą pastatą...Prigrasintas niekam nesikųsti nukentėjelis apie patirtą smurtą niekam nesakė.
Evaldas, pasijutęs nebaudžiamas, patykojo kitą nusižiūrėtą auką - irgi dvylikametį - ir grasindamas šakute liepė jį patenkinti oraliai. Tačiau berniukas pasipriešino ir su užpuoliku susigrūmė. Jam pasisekė iš Evaldo atimti šakutę, dūrė ja skriaudikui į koją, o pats pabėgo.
Apie Evaldo kėslus dvylikametis iš karto papasakojo auklėtojai, o šioji pranešė policijos pareigūnams ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojams.
Teisme skriaudikas prisipažino padaręs nusikaltimus. Jis teigė, girdi, dvylikametį prievartavo todėl, kad jis skriaudė jo seserį - taip jis norėjo jam atkeršyti. O antrojo berniuko prievartauti neketino, o tik pajuokavo.
Teismas už mažamečių seksualinę prievartą Evaldą nuteisė 3 metams ir 9 mėnesiams laisvės atėmimo, tačiau bausmės vykdymą atidėjo 2 metams. Jis įpareigotas lankyti mokyklą ir mokytis.
Pamatai klojami šeimose
Šiaulių Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjas Jestifijus Solovjovas sako, jog šeima, kur auga Evaldas, yra probleminė. Tėvai girtauja, nepakankamai skiria dėmesio savo vaikams.
- Manau, jog tik tėvai kalti, kad tokie dalykai atsitinka, - sako J. Solovjovas. - Jie geria, mušasi, vėl geria ir čia pat vaikų akivaizdoje lovoje "taikosi". O vaikai viską mato ir kartoja.
Pasak Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjo, blogybė ta, jog dar gaji nuomonė, kad kalbėti apie šeimoje iškilusias problemas - ypač seksualinio pobūdžio - yra gėda. Bijomąsi, kad vaiko nepradėtų badyti pirštais, erzinti ir taip galutinai apsunkintų tolimesnį jo gyvenimą. Galų gale ir kaimynai ar nuskriaustojo vaiko tėvai ir gėdisi apie tokius dalykus pranešti Vaikų teisių apsaugos tarnyboms, mokytojams ar kaimo seniūnams.
- Pas mus dirba geri specialistai, - teigia J.Solovjovas. - Mes visada pasiruošę ateiti į pagalbą ne tik tada, kai jau įvyko nelaimė, bet kai tėvams kyla įtarimų, jog jų vaikui kažkas negerai. Jeigu gauname signalų ar patys besilankydami šeimose pamatome, kad ten ne viskas gerai, stengiamės išsiaiškinti situaciją, kalbamės ir su tėvais ir su vaiku. Stengiamės tose šeimose dažniau apsilankyti.
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Neringa Gudėnaitė sako, kad maždaug 60 iš 100 pas juos pakliūnančių nepilnamečių paprastai patys būna patyrę seksualinę prievartą šeimoje ar už jos ribų.
- Juk dažniausiai nusikalsta vaikai iš asocialių šeimų, kur jie prisižiūri tokių "vaizdelių", kad sveikas protas nelabai suvokia, - teigia N. Gudėnaitė.- Su pas mus esančiais vaikais dirbame pagal atskirą programą. Turime gerus psichologus, jei reikia - talkina ir psichiatrai. Labai svarbu išsiaiškinti, ar tai patologija, ar seksualiniai žaidimai yra tik atrakcija.
Pasak direktoriaus pavaduotojos, blogiausiai, kad nėra programos, pagal kurią būtų dirbama su vaikais iki nusikaltimo įvykdymo ar po jo, kai vaikas paliekamas laisvėje, nes dažniausiai pirmą kartą nusikaltęs nepilnametis nesodinamas už grotų.
Nuteistas nepilnametis grąžinams į šeimą, kurioje ne tik negauna jokios pagalbos, bet mato tuos pačius tėvų santykius, pats toliau patiria prievartą. Negana to, nepilnametis žino, kad dėl savo amžiaus jis nebus griežtai baudžiamas arba netgi visai nebaudžiamas, todėl naudojasi tuo ir į nusikaltimus dažnai įtraukia jaunesnius asmenis.
Pasak buvusio Kauno miesto VPK Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centro Prevencijos poskyrio viršininkės Lolitos Stulginskienės, jeigu vaikas perdėtai domisi seksu, psichologinės pagalbos reikia visai šeimai.
- Matyt, šeimoje nesugebama vaikui paaiškinti, kas yra blogai, kas yra gerai, - sako L. Stulginskienė. - Per savo darbo metus centre mačiau visokių vaikų - ir tokių, kuriems užtenka gero žodžio ir tokių, kuriems reikalinga skubi psichologo pagalba. Mūsų centre vaikai gaudavo visokeriopą pagalbą. Čia jie tarsi "atšildavo", pamatydavo, kad yra kitoks pasaulis, o ne toks, kokiame jie iki tol gyveno. Tačiau valdžios vyrai nutarė, kad tokie centrai nebereikalingi. Pas mus jau taip įprasta - pirmiausia sugriaunam, ką turim, o tuomet galvojam, ką daryti.
Visi kaip vienas kalbinti pareigūnai tvirtino, kad nusikaltėlių amžius jaunėja, o tarnybų, kurios padėtų šeimoms ir jų vaikams spręsti iškilusias prolemas - nedaug. Štai kad ir nepilnametis Evaldas - kas toliau pasirūpins, kad vaikinukas suvoktų, ką padaręs ir nebekartotų klaidų? Šeimoje - o ten, kaip žinia, girtaujama ir vaikai neauklėjami - pagalbos nesulauks. Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, aišku, pasidomės, pakalbės. Bet jų įskaitoje probleminių šeimų šimtai ir jie nepajėgūs nuolat būti su vaiku. Į nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus nepilnametis paprastai pakliūna, kai nusikalsta antrą ar trečią kartą. Provincijoje psichologo ar psichiatro nė su žiburiu nerasi (panaši problema ir miestuose). Tad vaikas ir toliau lieka toje pačioje terpėje, kur ir buvo iki tol.
Nusikaltėliais negimstama
Vaikų ligų gydytoja Vida Žūkienė sako, kad vaikų turinčių įgimtą patologiją (perdėtą polinkį domėtis seksu ) tikrai labai nedaug. Viską lemia auklėjimas šeimoje ir aplinka, kurioje vaikas auga. Per 30 savo darbo metų ji sako pastebėjusi, kad vaikai savo gyvenimą modeliuoja pagal tą, kurį matė savo tėvų namuose. Jei augo asocialioje šeimoje, kur kas dieną buvo geriama ir mušamasi, patys patyrė prievartą - tai retas vaikas pakils iš to liūno. Paprastai jie kartoja tėvų klaidas, nes kitokio pavyzdžio ir nematė. O patyrę prievartą dažnai patys smurtauja prieš mažesnius už save. Gydytojos nuomone, blogiausiai, kad smurtas ir prievarta tampa norma. Tie dalykai plinta ir normaliose šeimose, nes tėvai dirba nuo ryto iki vėlumos, kad materialiai aprūpintų šeimą, ir nebeturi laiko pabendrauti su savo atžalomis, kurios dažnai visą dieną praleidžia neaiškiose kompanijose ir iš dyko buvimo prigalvoja visokių atrakcijų.
Kol pareigūnai, vaikų teisių apsaugos ir kiti specialistai muša pavojaus varpais dėl nepakankamos socialinės pagalbos vaikams, o valdžios vyrai jų negirdi, belieka patiems tėvams saugoti vaikus nuo, deja, vis daugėjančių mažųjų smurtautojų.
