Pavadinkim mano draugę Diana. Žinau, kad net ir pakeitus vardą, jei ji skaitys, tikrai supras, kad rašau apie ją.
Esame draugės dar nuo mokyklos laikų, susipažinome gal penktoje klasėje, buvo visko, bet išlikome draugėmis iki šių dienų. Norėčiau sakyti, kad artimomis draugėmis, bet dabar nebežinau, ar galiu taip teigti...
Prieš kelias dienas gavau kvietimą į jos vestuves, kurios vyks vasarą. Labai džiaugiausi, juk mano viena geriausių draugių išteka! Džiaugsmas turbo greičiu išblėso, kai perskaičiau, kas parašyta kvietime.
„Manęs šventėje nebus“
Kvietime aiškiai nurodyta, kad esu kviečiama viena, nors turiu draugą, su kuriuo esame kartu jau ne vieną mėnesį. Draugė su juo susipažinusi, esame ne vieną kartą susitikę visi kartu, atrodė, kad jiedu randa bendrą kalbą, bet jo į šventę nekviečia, tik mane vieną. Net nežinau, ką galvoti...
Esu tokia pasimetusi, ką atsakyti, o atsakymą pateikti reikės. Viena vertus, tuokiasi gera draugė, bet, kita vertus, už borto paliekamas žmogus, kurį myliu... Už tokį poelgį norėtųsi tiesiog išrėkti: „Atsiprašau, bet manęs šventėje nebus“.
Nežinau, gal dabar taip jau įprasta nekviesti antrųjų draugų pusių, bet man toks poelgis atrodo paprasčiausiai kiauliškas, nerandu kito tinkamesnio žodžio. Atrodo, toks menkniekis, bet taip stipriai įskaudino...
Nebežinau, kaip elgtis. Vis galvoju ir galvoju, koks sprendimas čia geriausias. Ima atrodyti, kad čia nėra tinkamos išeities, nes blogai jausiuosi arba prieš vieną, arba prieš kitą.
Ir liūdna, ir pikta, ir skaudu, kad esu priversta rinktis, nors persiplėšk. Man net mintis nekiltų pakviesti į vestuves draugę, bet ne jos vaikiną. Net nemaniau, kad paprasčiausias kvietimas į vestuves gali sukelti tiek galvos skausmo, bet dabar kiekvieną dieną gyvenu klausimu – kaip pasielgti?
Autorius: skaitytoja Eimantė
