Amerikietė astrofizikė Džil Tarter (Jill Tarter) yra SETI programos direktorė: šioje programoje dalyvaujantys mokslininkai jau 50 metų klausosi signalų iš kosmoso, ieškodami tokių, kuriuos galėtų siųsti kitos civilizacijos. Apie kol kas nevaisingų paieškų prasmę su ja kalbėjosi vokiečių žurnalistai.
- Kaip jums pačiai kilo noras aptikti nežemišką civilizaciją?
- Kadaise man į rankas pateko NASA studija, kaip būtų galima aptikti nežemiškų būtybių pėdsakus. Šiuo reikalu iškart susižavėjau. Juk daugybę filosofų ir teologų tūkstančius metų domino klausimas, ar dar kur nors visatoje yra gyvybė. Skaitant ataskaitą man paaiškėjo, kad žmonija dabar pagaliau įgijo techninių galimybių gauti atsakymą į šį labai seną klausimą ir kad galima eksperimentuoti, užuot vien tik subjektyviai spėliojus.
- Kodėl yra svarbu žinoti, ar kur nors visatoje yra gyvybė?
- Jei žmonės pamąstys apie tai, kad kosmoso evoliucija kitose planetose galėjo sukurti visiškai kitokias gyvybės formas, tikriausiai suvoks, kokie mes, žmonės, vis dėlto esame panašūs, palyginti su kokiais nors ufonautais. Tikiuosi, kad šis suvokimas padės neakcentuoti mūsų skirtumų ir dėl to neskaldyti vieni kitiems galvų. Nežemiškos gyvybės galimybė galėtų žmonių gyvenimą padaryti taikingesnį. Šiaip ar taip, SETI darbas prisideda prie gyvenimo mūsų planetoje vertės suvokimo. Ji yra vienintelė mūsų tėvynė visatoje, atsarginės planetos neturime. Būtų kvaila nesaugoti gamtos ir nesirūpinti artimo gerove, visai nesvarbu, ar kosmose esame vieni, ar egzistuoja daugybė planetų, kuriose gyvena protingos būtybės.
- SETI jau 50 metų ieško ufonautų ir iki šiol nepateikė nė vieno gyvybės egzistavimo visatoje įrodymų. Ką tai reiškia?
- Tarkime, klausimas būtų ne apie protingas gyvybės formas, o skambėtų taip: ar vandenynuose yra žuvų? Būtų panašu į mūsų darbą, jei pasemtume stiklinę vandens ir žiūrėtume, ar jame yra žuvų. Neradus stiklinėje žuvies, nebūtų labai išmintinga daryti išvadą, kad vandenynuose žuvų išvis nėra. Tokioje padėtyje esame ir dirbdami SETI. Dar gerai neištyrinėjome daugybės dimensijų, kuriose galėtų slėptis svetimų civilizacijų signalai. Pakankamai neištyrinėjome net savo pačių kosminio kiemo, Paukščių Tako. Mums reikia geresnių metodų ufonautams aptikti.
- Kiek laiko mokslininkus galima motyvuoti ieškoti kažko, ko nerado per penkis dešimtmečius - 100, o gal 200 metų?
- 50 metų kosminiu mastu nėra ilgas laikas. Nemanau, kad kiltų problemų dėl motyvacijos. Aišku, galima įsivaizduoti, kad kada nors ieškojimai bus nutraukti, nes nebebus pinigų projektui vykdyti, arba bus įsitikinta, kad buvo padaryta visa įmanoma. Paieškų sustabdymas prilygtų išvadai, kad kosmose esame vieni. Tai būtų nepaprastai svarbi išvada, kurios neleistina vertinti lengvabūdiškai.
- Ar negalėtume šio reikalo paspartinti patys, aktyviai siųsdami tinkamus signalus į kosmosą, iš kurių protingos būtybės suprastų: aha, Žemėje yra gyvybė. Tada jos galėtų atsiliepti.
- Mano nuomone, šiuo metu to daryti negalime, nes mūsų technika kosmoso masteliais yra kūdikio amžiaus. Nors gyvename senoje galaktikoje, pagal technologijų lygį esame labai jauna civilizacija. Turime priežasčių manyti, kad Paukščių Take esame jauniausia civilizacija, sugebanti komunikuoti kosmose. Kiti signalus turėtų siųsti labai ilgai, kad apskritai atsirastų šansas, jog jų ieškanti civilizacija, kokia esame mes, juos išgirs. Toks projektas turėtų apimti mažiausia 10 000 arba 100 000 metų laikotarpį, kitaip nėra prasmės. Bet kol kas mums sunku užsitikrinti lėšas artimiausiems dvejiems metams, ir tai tik klausymuisi. Taigi žmonija turi gerokai pasenti ir tapti išmintingesnė, kad galėtų imtis tokio projekto.
- Ar SETI darbas palengvėtų, jei teleskopai būtų pastatyti iš Žemės nematomoje Mėnulio pusėje?
- Ten netrukdytų Žemėje esančios technikos arba palydovų spinduliuotė, todėl kita Mėnulio pusė išties būtų gera vieta radijo teleskopams statyti ir juos nukreipti į visatos tolius. Tačiau nemanau, kad tokį projektą pajėgtų įgyvendinti vien SETI. Be to, negalima sumenkinti techninio iššūkio. Judrus teleskopas, atsparus smulkioms Mėnulio dulkėms, tikrai nėra paprastas reikalas.
- Kaip manote, ar klausimas apie gyvenimo kitose planetose buvimą yra vienodai svarbus visų kultūrų žmonėms?
- Esu įsitikinusi, kad klausimą “Ar yra ir kitų?” evoliucija įtvirtino žmogaus sąmonėje. Visad būdavo svarbu žinoti, ar kas nors yra gretimame urve arba kitame upės krante arba už horizonto. Klausimas apie kitus kosmose yra šių klausimų tęsinys.
- Ką jums sako nuojauta: jei vis dėlto atrasime kokių nors kosmoso būtybių, jos bus mums draugiškos ar priešiškos?
- Dauguma žmonių ateivių iš kosmoso bijo. Tikriausiai tai užkoduota mūsų genuose. Nežemiškos būtybės, su kuriomis galėtume užmegzti kontaktus, tikrai būtų iš daug senesnės civilizacijos ir technologiškai daug pranašesnės. Labai tikėtina, kad dėl techninio pranašumo ateiviai nesikėsintų į mūsų resursus, taigi tikriausiai nebūtų agresyvūs. Bet visa tai tik spėliojimai. Ir čia galioja taisyklė: objektyvi tikrovė nepriklauso nuo to, ką manau aš arba ką manote jūs. Bet kaip mokslininkė norėčiau žinoti, kaip yra iš tiesų.
Ufonautų karštligė D.Britanijoje
Paslaptingi šviečiantys ir skraidantys objektai užplūdo pirmiausia D.Britaniją: tai aiškėja iš neseniai paskelbtų D.Britanijos gynybos ministerijos slaptųjų protokolų.
Regis, mėgstamiausiu ufonautų iškylų tikslu tapo D.Britanija. Vien per praėjusius 20 metų Anglijos piliečiai tvirtina matę šimtus keistų skraidančių objektų. Apie tai galima sužinoti pavarčius 6000 puslapių slaptų 1994-2000 m. dokumentų, kuriuos Londone paskelbė Gynybos ministerija. Pagal juos naujieji neatpažinti skraidantys objektai nėra labai panašūs į senąsias “skraidančias lėkštes”. Bene įspūdingiausias susitikimas įvyko 1997 m. Iki šiol neskelbtame policijos protokole rašoma, kad vienas Pietų Velso gyventojas buvo itin keisto reiškinio liudytojas: prie jo automobilio priartėjo “milžiniška žvaigždė”, paskui ji virto “šviesos tuneliu” ir apie penkias minutes apgaubė jo automobilį. Galiausiai vyras išlipo ir keistoje tyloje pasivaikščiojo po šviesą. Kitą dieną jis apsirgo, jam atsirado “odos problemų”. Tais pačiais metais ufonautas išgąsdino vieną Birmingamo gyventoją, buvusį savo sode. Kaip rašoma slaptajame protokole, ateivis paliko “baltą, šilką primenančią medžiagą”, kurią tas vyras užkonservavo stiklainyje. 1999 m. policininkas pranešė apie neatpažinto skraidančio objekto pasirodymą virš Čelsio stadiono, o dar vienas liudytojas teigė matęs “Tablerone” šokolado formos skraidantį objektą.
Ministerijos ir nacionalinio archyvo dokumentuose yra ir piešinių. Specialistai pagal juos sprendžia, kaip pastaraisiais dešimtmečiais pasikeitė skraidančių objektų forma, lyginant su tuo, kaip jie buvo vaizduojami anksčiau. Daugelyje dabartinių dokumentų jie yra dideli, juodi ir trikampiai, tuo tarpu 4-ąjį ir 5-ąjį deš. veikiau priminė diską arba lėkštutę. Kiek galima spręsti iš tuo pačiu metu paskelbtų 1952 m. dokumentų, pranešimai apie neatpažintus skraidančius objektus sukeldavo ir aukščiausių valstybės pareigūnų nerimą. Tuometinis Anglijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis iš savo ministrų pareikalavo išsiaiškinti apie “visą tą velniavą”. Jis gavo raminantį atsakymą: ufonautų pasirodymo priežastys paprastai esančios visiškai žemiškos - optinė apgaulė, astrologiniai ir meteorologiniai fenomenai, klaidinantis lėktuvų panaudojimas ir tiesiog kvaili pokštai.
