Prieš 60 metų, 1952 metų gruodžio16 dieną, buvo areštuotas buvęs SSRS MGB GUO(Valstybės saugumo ministerijos Vyriausiosios apsaugos valdybos) viršininkas generolas leitenantas Nikolajus Vlasikas. Savo buvusio vyriausiojo asmens sargybinio likime labai keistą vaidmenį suvaidino Stalinas, rašo kommersant.ru.
"Buvo kvailas, bet pasipūtęs"
Kažkada, Michailo Gorbačiovo "glasnost" laikais, kai viešai savo nuomonę ėmė reikšti ne tik spauda, bet ir valdžios bei specialiųjų tarnybų veteranai, tuomet mielai dalijęsi savo prisiminimais, vienas iš buvusių valstybės saugumo darbuotojų papasakojo man vieną epizodą, susijusį su Stalino vyriausiojo asmens sargybinio Nikolajaus Sidorovičiaus Vlasiko nepaprasta fizine jėga, rašo žurnalistas Evgenijus Žirnovas. Jo pašnekovas, tuomet dar jaunas saugumo operatyvinis darbuotojas, netikėtai vienoje Maskvos gatvių, minioje pamatė tvirtą vyrą, vilkintį labai geru paltu, ir pažino, kad tai SSRS MGB GUO viršininkas generolas leitenantas N. Vlasikas. Operatyvinis darbuotojas pastebėjo, kad aplink aukštą viršininką sukiojasi įtartinas tipas, akivaizdžiai kišenvagis, ir ėmė skubiai stumtis per minią link generolo. Tačiau priėjęs pamatė, kad vagis jau įkišęs ranką į Vlasiko kišenę, o šis staiga uždėjo savo galingą plaštaką ant palto kišenės iš viršaus ir suspaudė ilganagio plaštaką taip, kad, anot operatyvinio darbuotojo, girdėjosi lūžtančių kaulų traškesys. Veteranas prisiminė, kas jis jau norėjo sulaikyti pabalusį ir iš skausmo alpstantį vagišių, bet Vlasikas jam mirktelėjo, papurtė galvą ir pasakė: "Sodinti nereikia, daugiau jis nebegalės vagiliauti".
Kiti veteranai prisiminė, kad Vlasikas buvo laikomas viena iš galingiausių figūrų Stalino aplinkoje ne tik pagal fizinę jėgą, bet ir pagal įtakingumą. Jie pasakojo, kad kartais vyriausiasis asmens sargybinis išpūsdavo savo svarbą, naudodamasis nedidele gudrybe. Durys iš Stalino priimamojo vedė į nedidelį tambūrą, iš kurio atsidarydavo kitos durys - į kabinetą. Žmonės pasakojo, kad Vlasikas galėdavo įeiti į tą tambūrą, pastovėti ten, išeiti ir pareikšti, kad draugas Stalinas tokio tai interesanto nenori matyti. Ir mirtinai persigandęs valdininkas ar generolas imdavo ieškoti draugystės su visagaliu Nikolajumi Sidorovičiumi, kad šis padėtų vado pyktį pakeisti palankumu.
Maždaug apie tą patį savo knygoje "Dvidešimt laiškų draugui" rašė Stalino duktė Svetlana Alilujeva:
"Tenka paminėti ir kitą generolą, Vlasiką, išsilaikiusį prie tėvo labai ilgai, nuo 1919 metų. Tada jis buvo raudonarmietis, pristatytas apsaugai, ir vėliau tapo gana didelę valdžią užkulisyje turinčiu asmeniu. Jis vadovavo visai tėvo apsaugai, laikė save vos ne artimiausiu jam žmogumi, ir pats būdamas neįtikėtinai mažo išsilavinimo, grubus, kvailas, bet didžiūniškas, paskutiniaisiais metais priėjo prie to, kad diktuodavo kai kuriems meno veikėjams "draugo Stalino skonius", kadangi laikė, jog jis gerai juos žino ir supranta. O veikėjai klausė ir vadovavosi šiais patarimais. Ir nė vienas šventinis koncertas Didžiajame teatre ("Bolšoj teatr") ar per banketus Georgijaus salėje nebūdavo organizuojamas be Vlasiko sankcijos... Jo įžūlumui nebuvo ribų, ir jis prielankiai perduodavo meno veikėjams, "patiko" ar ne "pačiam" , ar tai būtų filmas, opera, ar net tada statomų daugiaaukščių pastatų siluetai... Neverta būtų apie jį apskritai kalbėti - jis daug kam sugadino gyvenimą, bet buvo jau tokia spalvinga figūra, kad niekaip negalima apie jį nutylėti".
Daugelis žinomų to meto meno veikėjų stengdavosi patekti į kompanijas, kuriose būdavo Vlasikas, kad pelnytų jo prielankumą. O kai kurie iš jų tapdavo žinomais dėl tokio pasisėdėjimo Vlasiko draugijoje. Viena iš tokių suėjimų dalyvė Vera Gerasimovna Ivanskaja pasakojo:
"Aš... keletą kartų buvau Vlasiko vasarnamyje ir jo bute Gogolio bulvare. Pamenu, tuomet kompanijose buvo Stenbergas, sykį buvo Maksimas Dormidontovičius Michailovas ir labai dažnai Okunevas. Turiu prisipažinti, aš neturėjau didelio noro susitikinėti su Vlasiku ir apskritai būti toje kompanijoje. Bet Vlasikas man grasindavo, sakydavo, kad mane areštuos, ir t.t., ir aš to bijojau. Vieną kartą Vlasiko bute Gogolio bulvare aš buvau su savo draugėmis Kopteva ir dar viena mergina. Tada ten buvo kažkoks dailininkas, atrodo, Gerasimovas".
Vlasikas elgėsi taip, lyg jam negaliotų jokie sovietiniai įstatymai ir elgesio normos. Daugelį metų su juo bičiuliavęsis Maskvos Raudonosios aikštės dailininkas apipavidalintojas Vladimiras Augustovičius Stenbergas po suėmimo savo ranka rašytuose parodymuose konstatuoja:
"Turiu pasakyti, kad Vlasikas - moraliai smukęs žmogus. Jis sanguliaudavo su daugeliu moterų, tarp jų su Nikolajeva, Riazanceva, Dokukina, Lochtionova, Spirina, Veščickaja, Gradusova, Averina, Vera Gerasimova. Aš manau, kad Vlasikas taip pat sanguliavo su Ščerbakova, su seserimis Gorodničevomis: Liuda, Ada, Sonia, Kruglikova, Sergejeva ir jos seserimi bei kitomis, kurių vardų aš neprisimenu. Palaikydamas su manimi draugiškus santykius, Vlasikas nugirdydavo mane ir mano žmoną ir su ja sanguliaudavo, apie ką pats Vlasikas vėliau ciniškai pasakodavo man".
Po teisybei,nieko keisto čia nebuvo. Kas galėjo sustabdyti vado vyriausiąjį asmens sargybinį, jeigu kartkartėmis Stalinas tardavosi su juo, spręsdamas jo vadovų likimus, kurių vien tik vardai keldavo siaubą visai šaliai. Savo nelabai taisyklingai parašytame laiške SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Klimentui Jefremovičiui Vorošilovui, datuotame 1955 metų balandžio 5 d., Vlasikas pateikė panašaus įvykio pavyzdį:
"Vyriausybės vadovas (Stalinas - Balsas.lt pastaba), būdamas pietuose po karo, man dalyvaujant reiškė didelį pasipiktinimą Berija, kalbėdamas apie tai, kad valstybės saugumo organai savo darbu nepateisino deramo aprūpinimo. Nurodė atskiras nesėkmes jo vadovybės darbe ir pasakė, kad davė nurodymus nušalinti Beriją nuo vadovybės MGB. Manęs klausė, kaip dirbo Merkulovas, Kobulovas, vėliau apie Goglidzę ir Canavą. Aš jam papasakojau, ką žinojau, su tais faktais, kurie man buvo žinomi dirbant, apie vadovybės trūkumus."
1945 metų gruodžio 29 dieną Stalinas nušalino Beriją nuo SSRS NKVD vadovo pareigų, įsakęs sutelkti visą dėmesį į sovietų branduolinį projektą. 1946 metų gegužės 7 dieną SSRS Valstybės saugumo ministro posto neteko Merkulovas, tik po metų gavęs Sovietinės nuosavybės užsienyje vyriausiosios valdybos viršininko pareigas. Toje pačioje žinyboje atsidūrė ir Vlasiko neigiamai charakterizuotas buvęs Valstybės saugumo ministro pavaduotojas generolas pulkininkas Kobulovas.
Buvę valstybės saugumo vadovai tuo metu dar nežinojo, kokį vaidmenį jų karjeros žlugime suvaidino Vlasikas. Bet 1948 metais, atsitokėję po gauto smūgio, jie, matyt, nusprendė nubausti GUO viršininką, kuris nepasistengė paveikti Stalino, kad jo sprendimas būtų jiems palankus. Gerai, kad naujasis SSRS valstybės saugumo ministras generolas pulkininkas Abakumovas, nors ir buvo jų nedraugas, irgi siekė atsikratyti pernelyg įtakingo vyriausiojo asmens sargybinio.
"Davė melagingus parodymus prieš mane"
Sprendžiant iš Vorošilovui rašyto Vlasiko laiško, Abakumovas panaudojo Vyriausiosios apsaugos valdybos viršininko nedraugams suaktyvinti incidentą su jo pavaldiniu - Berijos apsaugos viršininku pulkininku Sarkisovu.
"Darbo praktikoje, - rašė Vlasikas, - buvo atvejų, ir ypač pas Sarkisovą, kad jis dažnai savo budėjimo metu išvažiuodavo vykdyti pavedimų, ir netgi buvo atvejis operatyvinėje mašinoje, kadangi nebuvo jo ūkio skyriaus mašinos, tuo metu padavė pagrindinę mašiną, kadangi Sarkisovas dar nebuvo grįžęs operatyvine mašina, tai apsauga liko be mašinos ir atsiliko".
Tai, kad Politinio biuro narys Berija išvažiavo be palydos - iš paskos važiuojančios apsaugos mašinos, buvo ypatingas atvejis, ir Vlasikas išsikvietė Sarkisovą, kad išdėtų jį į šuns dienas:
"Dėl šio klausimo buvo atliktas tyrimas, ir jam pareikšta pastaba, jis pareiškė, kad, vykdydamas saugomojo užduotį, neturėjo kitos mašinos. Visi apsaugos viršininkai vykdė pavedimus, aš pagal savo statusą, kaip ir Valdybos viršininkas, kuris tiesiogiai vadovavo visiems priskirtiesiems, neturėjau teisės domėtis, kokius jis vykdo pavedimus. Jis buvo pas mane po to, kai jį apkaltino, jog pagrindinė mašina išvažiavo be apsaugos, ir prašė skirti ūkio skyriaus mašiną, ką aš ir padariau, ne tik jam, bet ir visiems priskirtiesiems. Mes taip pat susitarėme, kad visus pavedimus reikia pavesti vykdyti objekto komendantams. Štai taip viskas buvo".
Patikrinimo metu išaiškėjo negraži detalė: Sarkisovas panaudojo operatyvinę mašiną moterims vežti.
"Aš, - rašė Vlasikas, - pranešiau apie tai tuo metu buvusiam ministrui Abakumovui, negalėjau kitaip pasielgti, kadangi ten buvo matyti, iš medžiagos, kad tai susiję labiau su pačiu Sarkisovu, nei su Berija, ir nepatikrinęs šios medžiagos aš negalėjau raportuoti vyresnybei, kadangi nepatikrinta medžiaga galėjo būti suprasta kaip šmeižtas, intrigos ir panašiai. Tuo metu ir tikrinti aš savarankiškai neturėjau teisės be sankcijos arba kad ir ministro, be jo oficialaus potvarkio. Tai pagal nuostatus, kadangi kalbama apie vyriausybės narį, šiam reikalui yra CK (Balsas.lt pastaba - SSRS Komunistų partijos Centro komiteto) nutarimas. Štai kodėl aš pranešiau Abakumovui, kuris pasakė, kad jis pats patikrins ir išsikvies Sarkisovą. Pasiėmė šį dokumentą ir praėjus nemažam laiko tarpui davė įsakymą sudeginti jį ir jokio patikrinimo neatlikti. Aš, vis dėlto, jo nesudeginau, o grąžinau Agentūrinio skyriaus viršininkui Maslenikovui... Aš negalėjau numatyti, kad Abakumovas pasirodys esąs priešas ir neatliks atitinkamų patikrinimų arba nepraneš kur reikia po patikrinimo".
Bet Abakumovas pranešė Berijai, kad Vlasikas domisi jo asmeniniu gyvenimu, ir "Lubiankos maršalas" neliko skolingas:
"Aš veikiai pastebėjau, kad Berija pastebimai pakeitė savo požiūrį į mane. Tai, žinoma, mane suneramino, aš norėjau apie tai pakalbėti su vyriausybės vadovu, bet maniau, kad tai bus netaktiška, juo labiau, kad aš neturėjau kokių nors svarių duomenų".
1948 metais Berija anksčiau už Staliną atvažiavo į jo Artimąjį vasarnamį Kunceve ir pamatė, kad paketai su labai svarbiais Vadui skirtais dokumentais, kuriuos pristatydavo feldjėgeriai (kariniai ir diplomatiniai kurjeriai), netvarkingai gulėjo ant ant jiems skirto staliuko. Berija tuojau pat pareiškė, kad tarp apsaugos darbuotojų yra šnipas. Netrukus tą dieną budėjęs vasarnamio komendanto padėjėjas Fedosiejevas kartu su žmona buvo areštuoti. Fedosejevą, kaip teigė kai kurie šaltiniai, uždarė pačiame baisiausiame šalies kalėjime - Suchanovsko, arba Suchanovką, kur ypatingai svarbius kalinius kankindavo ir įprastiniais metodais, ir absoliučia tyla, nuo kurios žmogus galėjo išprotėti. Kadangi jo bylą tyrė patyrę Berijos bendražygiai iš Vidaus reikalų ministerijos, kuriems vdovavo ministro pavaduotojas Serovas, Fedosejevas greitai palūžo ir pasirašė prisipažinimą, kuriame buvo teigiama, kad jis drauge su Vlasiku ruošėsi nunuodyti Staliną.
Berija pranešė apie pasiektą rezultatą vadui, bet rezultatas pasirodė esąs ne visai toks, kokio tikėjosi Lavrentijus Pavlovičius [Berija].
"Fedosiejevas, - rašė Vlasikas, - davė melagingus parodymus prieš mane, ir vyriausybės vadovas, suabejojęs jų panašumu į tiesą, asmeniškai tikrino šį reikalą pats. Jis išsikviesdavo ir apklausdavo jį. Buvo nustatyta, kad tai melagingi parodymai. Bylą vedė Vidaus reikalų ministerijoje, betarpiškai stebint Berijai, po to byla buvo perduota Valstybės saugumo ministerijai. Fedosejevas pareiškė, kad jis buvo priverstas duoti melagingus parodymus, kadangi jį kiekvieną dieną mušė, todėl jis davė tokius parodymus, žinodamas, kad jį išsikvies vyriausybės vadovas, kur jis prašys, kad jo nemuštų. Po šio patikrinimo vyriausybės vdovas pats man papasakojo, kokius parodymus prieš mane davė Fedosejevas ir kodėl jis juos davė".
Stalinas, kaip tvirtino jo vyriausiasis asmens sargybinis, asmeniškai išsiaiškino ir kitą Berijos kaltinimą - milžinišką gėrybių išeikvojimą ir produktų, vežamų į Artimąjį ir kitus Stalino vasarnamius, pasisavinimą:
"Čia gi mes ir kalbėjome apie šiuos nelemtus produktus, už kuriuos protokoluose aš esu kaltinamas vagyste. Reikia žinoti buvusią mūsų gyvenimo padėtį "Artimajame". Aš šiuo klausimu išaiškinau vyriausybės vadovui, kokius produktus ir kada mes iš tikrųjų panaudojome ir kokių aš ėmiausi priemonių tam, kad daugiau čia nebebūtų jokių piktnaudžiavimų. Jis sutiko su manimi ir netgi pats pakeitė savo režimą užsakymuose ruošti pietus ir panašiai. Aš negalėjau, o man ir nebūtų leidę užrašinėti mūsų padėties "Artimajame" smulkmenų ir tvarkos, kuri pas mus buvo. Būtų neteisinga rašyti apie tai. Jums, kaip ir kitiems vyriausybės nariams, žinoma, kad atsiunčiami įvairūs pavyzdžiai ir kitkas ne visada laiku buvo nagrinėjama, ir mes kai kada negalėdavome nieko su jais daryti. Apie tai galima pateikti daug faktų, ką aš ir padariau vyriauybės vadovui, ir jis negalėjo nesutikti su manimi".
Atrodytų, Vlasiko persekiojimų istorija galėtų tuo ir baigtis. Bet Berija, kaip pasirodė, nesiruošė susitaikyti su pralaimėjimu.
Laukite tęsinio
