A. Valinskas atviras – ar priimti šeimas į namus, jiems su žmona Inga klausimų net nekilo. Pasak jo, itin ramina tų šeimų vyrų ramybė: „Čia net nebuvo ką spręsti. Iškart su Inga užpildėme anketą „Stiprūs kartu“, pažymėjome, kad galime priimti dvi šeimas.
Iš pradžių net negalvojome viešinti, bet tada paskambino E. Jakilaitis ir pasakė, kad turime rodyti pavyzdį, kad priglaudžiančių žmonių atsirastų daugiau.
Karas vyksta Ukrainoje, bet kariaujame ir mes. Dar tiksliau – jie kariauja už mus. Tie vyrai atvedė savo šeimas iki sienos, kiti žmonės pavežėjo iki Lietuvos, o jie grįžo kovoti už savo šalį. Dabar du vyrai yra ramūs dėl savo šeimų, žmonų, savo vaikų. Jiems dabar galvoje tik viena – kaip sunaikinti kuo daugiau okupantų“.
Prabilus apie priglaustas šeimas, kuriose du vos pusantrų metukų sulaukę vaikai ir du paaugliai, A. Valinskas sunkiai tvardė emocijas.
„Aš kalbu ir man iškart gerklėje kamuolys stoja. Mačiau jų akis, kai jie atvažiavo pas mus. Per „Nacionalinę geografiją“ dažnai rodo, mama beždžionė su mažyliu, jis įsikibęs į mamą – ji yra jo gyvenimo garantas.
Tie mažyliai lygiai kaip tie beždžioniukai – negalėjo paleisti mamų iš rankų. Būdavo, mama padeda tą mažylį ir nueina kur nors, ir iškart prasideda rėkimas ir bėgimas paskui. Tai yra duota gamtos“, – svarstė pašnekovas.
Šių šeimų galutinės stotelės skiriasi – jos skirtingai žiūri į galimą karo baigtį. Nuo karo siaubo pabėgusiems žmonėms A. Valinskas turėjo uždrausti daryti vieną dalyką:
„Viena šeima, gyvenanti pas mus, jau galvoja, kaip greitai galės grįžti. Jie sako, trys keturios savaitės, du mėnesiai. Sakau jiems, kad nebūtų tokie optimistai. O kita šeima jau apsisprendė – liks Lietuvoje. Jie jau leidžia čia šaknis, ieškosi ne laikinų darbų, buto nuomai.
Jie iš mūsų daugybės kanalų susirado ukrainietiškas žinias, o ten juk tuos vaizdus rodo, tą nuotaiką. Klausiau, „kam jūs save traumuojate? Jei reikia, aš jums santrauką pasakysiu“.
Įjunkti vaikams filmukus liepiau, tegu mokosi anglų kalbos. Paklausė“, – pasakojo A. Valinskas ir atskleidė, jog vyriausias berniukas nusprendė ne lankyti lietuvišką mokyklą, o mokslus toliau krimsti Ukrainoje nuotoliniu būdu.
„Jie yra iš centrinės Ukrainos, ten kol kas nieko labai baisaus nebuvo, bet kai Lvivą ima bombarduoti, tu niekada nežinai, kas bus toliau. Kol kas bent jų namai yra sveiki. Man niekas taip neteikia malonumo, kaip kadrai, kuriuose – sunaikinta rusų technika, tankai, šarvuočiai. Tai – lyg medus mano širdžiai.
Šiuo metu mes kalbamės, o tame pačiame Kyjive, Mariupolyje vyksta atkaklūs mūšiai. Toks dalykas, kurį nesinorėtų apskritai pripažinti, kad tai egzistuoja, bet jis yra – tai taikių namų bombardavimas. Nei iš šio, nei iš to. Įsivaizduokite, tu sėdi namuose ir atskrenda raketa ir nieko nebelieka. Tavęs nebelieka.
Kai suvoki, kokiame pasaulyje mes gyvename XXI amžiuje, atrodo, kad to negali būti. Mes turime beprotį su branduoliniais ginklais ir jis nesustos, kol mes jo nesustabdysime“, – kalbėjo A. Valinskas.
Ką pasakyti visuomenės veikėjas turėjo ir politikams: „Labai senas posakis – tas, kas nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą. Mes turime būti pasiruošę. Turi būti visuomenės nepakantumas agresijai ir pasiruošimas kovoti. Jei mes patys nesiginsime, mūsų niekas neapgins.
Man labai įdomu, kur dingo visi tie politikai – pavardėmis neminėsiu, bet žmonės atsirinks – kurie putojosi ant konservatorių, kad juos „rusai puola“. Tie žmonės mąstė blaiviai. Prie visų karo baisybių vis dėlto yra viena teigiama pusė – mes sužinome ne tik savo didvyrius, bet ir savo idiotus“.
Prasidėjus karui Ukrainoje, savo skandalingais pasisakymais jau spėjo pagarsėti ne viena Lietuvos garsenybė. Karo baisumais abejojantiems SEL, Gyčiui Paškevičiui su sūnumi ir „Rebelheart“ lyderiui Dariui Mickui A. Valinskas jau nuo pradžių žodžių į vatą nevyniojo.
„Aš nenorėčiau apskritai apie juos galvoti, bet deja, esu priverstas. Čia nėra pasakymo „žodžio laisvė“. Tai yra karas. Tu negali stovėti tarp pusių, kurios šaudosi ir siūlyti pasikalbėti. Pokalbiai baigėsi, dabar vyksta karas.
Kitas dalykas, jie kenkia mūsų šaliai. Mes esame „kiti“ – Lenkija, Lietuva, Estija. Mes esame tie, pas kuriuos ateis karas, jei jo nesustabdysime. Jo neigimas turi būti pripažintas nusikaltimu, kaip okupacijos neigimas, nacistinės, sovietinės simbolikos platinimas.
Netgi abejojimas tokiais dalykais yra praktiškai agresijos palaikymas. O čia tai daro žmonės, dainuojantys patriotines dainas“, – sakė A. Valinskas ir išdavė, jog prieš publikuodamas komentarą apie Paškevičius, bandė su muzikantu susisiekti.
„Prieš publikuodamas komentarą bandžiau susisiekti su G. Paškevičiumi, skambinau ir Rugilei, jo žmonai ir vadybininkei. Jie turi mano telefoną įsivedę, nekėlė. Aš bandžiau prisibelsti ne į jų namų duris, bet į jų sielas.
Aš esu pastebėjęs, kad Gytis nekentė ukrainiečių. Jam jie vis chocholai. Nežinau, ar kariuomenėje turėjo kokių nuoskaudų, ar kas nutiko, bet taip buvo. Bet kaip jis gali neigti, kad žudomi vaikai, kad griuvėsiuose žūsta moterys.
Kaip gali D. Mickus kalbėti, kad gimdymo namų ataka surežisuota? Man netelpa galvoje... Man šlykštu, kad jie yra, ir kad juos reikia rodyti, kaip zoologijos sode beždžiones“, – rėžė Arūnas Valinskas.
