Kas tas dūzgesys ore? Tai nuo įtampos sustingusios specialiosios klubinėtojų pajėgos plevena vyzdžiais. Kas tas bildesys žemėje? Tai šviežiausi anoniminių alkoholikų būriai mokosi dantimis švelniai ant asfalto nusileisti. Kas tas burbuliavimas vandenyje? Išaušo. Tai naujasis sezonas, Godzila, vandeniu beatplaukiąs. Jei neturi kur dėti rankų, dėk jas į orą.
Karbonadą šiandien valgiau neišmuštą ir žalią. Negaliu laukti, kol tu užsiriši batus. Praeitose “Metų” dalyse žiūrėjau į klubą “Intro:” (http://www.omni.lt/?i$9359_120382$z_190020), pastebėjau daug klubais apsišaukusių kultūros namų (http://www.omni.lt/?i$9359_120382$z_191696) ir neginčijamai įrodžiau, kad klubinei kultūrai trūksta spaudos ir ekscentriškumo.
Klubinė kultūra - ne tik didžėjus savo hause ir pats klubas, tai ir sava žiniasklaida, konceptualaus (būtinai) meno vartojimas, sofistikuota (pabrėžtinai) apranga, bent populiariausių laikraščių antraščių citavimas, suvokta tuštybė, neabejojimas seksualine revoliucija ir pasisakymas ką nors legalizuoti.
Klubinėje kultūroje dominuoja kairysis mąstymas. Kairysis šiais laikais reiškia suirzusį dėl Busho ir megakorporacijų, nusiskundimais, kad skauda galvą dėl žiniasklaidos plaunamų smegenų ir bambėjimą dėl reklamos. O Lietuva… Apklausos rodo, kad Lietuvos jaunimui iki lemputės ir po organu, kokias taisykles jų gyvenimams valdžia kuria, politikai už mūsų pinigus perkasi sau laikraščiuose ditirambus ir samdosi pijarščikus, kad tie užgrimuotų jų votis ant nosių, su verslu susijusių skandalų nėra, kadangi ant reklamos tiekėjo nespjausi, o jeigu drįsi, dar reikės ir viešųjų ryšių sieną perlipti.
Aš džiaugiuosi, kad tu bent jau Beigbederio “14,99 euro” perskaitei. Pats laikas susirūpinti informacine higiena. Matei “Minority report” su Tomu Cruise’u? Parduotuvėse jį pasitinka individualios, į jo konkretų asmenį nukreiptos reklamos. Kanadiečiai parduotuvėms jau siūlo panašius įrenginius (http://www.freeset.ca/locator/index.html).
Už beveik kiekvieną Vakarų žiniasklaidoje ar populiariajame mene pasirodantį, pasigirstantį prekės ženklą yra sumokėta. Tame pačiame “Minority Report” Cruise’as ne už dyką šneka “Nokia” telefonu. Jei kartais pažiūri MTV, turėjai pastebėt retušuotus marškinėlių užrašus. Už tuos prekės ženklus nesumokėta.
Žiniasklaida piešia beveik visą tavo pasaulį, nes tavo juslės ribotos. Ir tavo pasaulis yra parduotas. Po kelerių metų, kai su savim nešiosiesi prietaisą, kuriame, be telefono, bus ir kompiuteris su bevieliu internetu, ir TV, ir radijas, ir banko kortelė, būsi įsitinklinęs negrįžtamai. Galvoji, kad jau dabar nebeapžioji tau pumpuojamos informacijos? Tu tiesiog nepažįsti savo žandikaulio, jį tau dar ne taip skaudės. Reikalauk informacinės higienos. Ir šiaip revoliucingumo pakurstymui: geros valdžios nebūna, valdžią myli tik iškrypėliai.
Stipriausią vakarėlio pavadinimą “Baltas batas” Lietuvoje taip pat sukūrė reklamininkai. Tiesa, reklaminė agentūra “Leo Burnett”, kurioje ir reikia ieškoti “Balto bato” ištakų, per šiuomečius lietuviškos reklamos apdovanojimus “ADrenalinas” nepelnytai negavo prizo už geriausią užklasinę veiklą. “Baltas batas”, kaip ir pridera reklamininkams, yra ciniškas - jie nesamdo kokių nors Olandijos ar Anglijos klubus drebinančių didžėjų, o turi DJ1 ir DJ2. Mintis aiški - viskas sukasi ne apie didžėjų, o apie legendą. Pradėta nuo gandų apie įtakingus dėdes, turtingus žydus ir nemokamas Kolumbijos akimirkas ir baigta tuo, kad BB vakarėliai snobuomenėje tapo turiu-nueiti.
Iš “Balto bato” išsirutuliojo electro grupė “Fetish Fantomas”. Electro - tai ne visa elektroninė šokių muzika, brangūs ansamblių ir estradų gerbėjai, o toks atskiras stilius. Istorijai klustelkit “Kraftwerk” ir “Depeche Mode”, o dabarčiai - populiarųjį Fisherspooner. Čia (http://www.fuckyoucaseyspooner.com/FS_mp3/Emerge_Dave_Clark_Remix.mp3) ir čia (http://www.fuckyoucaseyspooner.com/FS_mp3/comeintomyworld.mp3).
Electro kelerius metus aplenkdavo Lietuvą, tačiau praeitą sezoną DJ Pussyshaver (mandagumo dėlei dabar iš jo vaginaskutį reiškiančio vardo liko tik P-Shaver) po truputį krapštė krapštė ledus ir juos pralaužė. Electro atkeliavo į “Gravity” ir ten išsikovojo netgi atskiras vakarėlių serijas, ketvirtadienio vakarus tam paskyrė “Cozy”, o kavinė-klubas “Stereo 45” vienu metu netgi buvo tapęs tikra electro irštva. Electro - neabejotina praeito sezono snobuomenės muzika.
O muzika nepratusiems iš pradžių keistoka. Aukštais ir šaižiais garsais grįsti ritmai nešokami taip kaip hausas, electro šokis - pamaiviškas tampymasis. Taip, electro yra pamaiviškas ir tai suteikia vilties ekscentriškumo užkratui. Kaip išgirdus “baikeris” prieš akis stoja kaukolės, prieš nosį - benzino kvapas, o prieš ausis - “Motorhead” gitaros, taip electro yra stipriai susietas su šlove, selebričiais, pabrėžtinu pamaiviškumu, viena koja stovi pornografijoje (suprasti pažodžiui) ir kažko vis nosim šniurkščioja.
Vieną gegužės rytą koks dešimt klubinėtojų vėsta po taifūniško vakarėlio, tik staiga veidrodinės “Stereo 45” durys, skiriančios dvi sales, susvyruoja ir tėškiasi į žemę. Savininkas Rolandas tik iškelia pirštą į viršų ir taria: “Va čia tai electro!”. Mes mokam ir su stalo koją garsiakalbį pribaigti, tačiau madingiausio garso mieste taip lengvai juk neatsisakys.
“Stereo 45” pražydo pavasarį kavinės “Romantika” vietoje. Ir nors dienomis čia pietauja visai ne electro tetos, greitai įsielektrino, susidraugavo su “Balto bato” veikėju Džiugu ir Vilniaus electro enciklopedija Karoliu (http://www.stereo45.com/upl/galerija/1.jpg). Jau buvau pasiruošęs Karolį viešai išvadinti Vilniaus electro veidu, o Auguri, jo ant stalo su stringais šokančia merginą, - Vilniaus electro užpakaliu, bet jie ėmė ir kartu išvažiavo į Londoną, man visą straipsnį sugadindami.
Antgamtiškai nesąmoningo interjero vieta greitai prasibrovė į pirmąsias gretas, iš pradžių bandydami nugriebti ketvirtą ryto nurimti negalinčius, naktį pratęsti norinčius. Snobuomenės klubu netapo, tačiau sukūrė pankiškai nerūpestingą atmosferą, o po kurio laiko techno fanatai netgi sugebėjo išsizyzt, kad jiems pirmadieniais leistų minimal techno pagroti. “Savižudžiai”, galvojau, tačiau padavėjos sako, kad pirmadieniai netgi gyvybingesni tapo.
“Stereo 45” kartais pasigirsta ir hiphopiški rimavimai. “O kodėl “Pompa negrįžta?” - tiesiai man į ausį piktinosi vienas electro mėgėjas. “Ten juk toks electro!”. Mąstau, kad gan neblogas žingsnis būtų, tas electro ir hiphopo miksas. Juk miksavimas - tai iš dalies ir bandymas apglėbti dvi skirtingas rinkas.
“Stereo 45” pasisekė todėl, kad jie sugebėjo padėti kertinius klubui reikalingus akmenis - pritraukti kelias atviras ir gyvybingas chebras iš nusitaikytos kultūros. Ir būtent kavinių-klubų publikos Lietuvoje pasižymi stipriausiais ryšiais. Vardiju.
“Mano klubas”. Sako - klubas? Ir tįsta Pinokio nosis. Baras su maža šokių aikštele rūsyje. Tačiau, kaip ir jau seniai šalia stovinčioje “Mano kavinėje”, ten susirenka daugybė romantiškų, jaunystėje eilėraščius rašyti bandžiusių sielų ir nepaprastai vieningai jaučia veltšmercą. Klubo savininkas Aurimas jau pavadinimu taikėsi į intymumą ir rado kažkokią jautrią stygą.
Jeigu nori būti apglamonėtas minios, vasarą eik į “Cafe de Paris” Didžiojoje gatvėje. Geriausiai šią vietą apibūdino vienas praeivis, draugės paklaustas, kas ten viduje. “Ten daug užsieniečių ir visi kalbasi”. Jei netelpi viduje, eik į proletariškesnę, bet nemažiau bohemišką Šiuolaikinio meno centro kavinę. Tik čia didesnis pavojus sutikti prasigėrusį menininką, kuris atkiš tau ranką, kuria ką tik savo apseilėtą smakrą šluostė.
Kaune panašaus tipažo yra baras “Orleanas”, sugebėdavęs kilnoti stogus ir drebinti pamatus trečiadieniais, bei buvęs kultinis metalistų fortas “B.O.”, praeitą sezoną atidaręs antrą, klubinį aukštą, kur dominavo egzotiški ragga garsai. Jei nebuvai “B.O.”, nebuvai Kaune.
Sako, kad kapitalizmas atsirado Nyderlanduose ir nėra geresnio pirklio už olandą. Taikliai nujausdamas Vilniaus nuotaikas “Gravity” kūręs Bernis nuo Olandijos atidarė kavinę-restoraną-klubą “Cozy”. Atsistojau prie baro užsisakyti, o atsisukęs pamačiau, kad čia jau sugužėjo snobiškiausia ir pižoniškiausia “Gravity” ir “Cafe de Paris” publika. Todėl nėra smagesnės vietos kelti įvairius ideologinius konfliktus. Raukosi viena mergina, kai aš jai iliustruodamas aiškinu, kad keiksmažodžiai - tai nepakeičiamas kalbos taupymas. “Ką gyvenime veiki?” - klausiu. “Aš skulptorė išlaikytinė”, - murma. “Nepasitikiu menininkais”, - tačiau ji vis tiek nesileidžia įžeidžiama.
Nuo gegužės veikiantis “Cozy” spėjo porą kartų pristatyti latvį Bogdaną Taraną, pradėti darbą su viena stipriausių didžėjų šeimų “RyRalio” ir intelektualiaisiais konceptualiaisiais “Kitoki”. Naująjį sezoną jokių supernovų nenusimato, tačiau gaivaus kūno kvapo vardu norėčiau pažymėti, kad reikėtų sutvarkyti ventiliaciją rūsio šokių aikštelėje, kuri vasarą virsta pirtimi.
A. Višinskis “Cozy” vogė degtinę ir atrajojo aviečių pyragą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_167597).
Na, štai ir jis, gražuoliukas nutampytais žandukais, klubas, išlaikęs numero uno vardą, “Gravity”. Pernai tarpusezoniu klubo savininkas Andrej Roubailo savo klubą vadino “creme-de-la-creme” ir žadėjo akinti žvaigždėmis, klubinę kultūrą mylėti. “Nightmares on wax”, “Avalanches”, “Chicken Lips”, “Jazzanova” nariai, hauso legenda Ianas Pooley, profesionalus selebritis Marcas Almondas. Och ir uch, tik kai per Iano Pooley pasirodymą manęs be “L&M” pakelio neįleido į VIP zoną, bambėjau smarkiai. Pavojinga taip ašmenimis čiuožinėti, priekabus snobas uždės antspaudą “Parsidavė” ir nebenukrapštysi.
Gruodį artėja trečiasis “Gravity” gimtadienis ir klubas turi ruoštis stengtis įrodyti, kad prietaras “Klubas būna gyvas trejus metus” yra nepagrįstas. O pradžia kelianti nerimą: nuo dažnų apsilankymų lietuviu jau tampantis Omid 16B ir gintaro šalyje jau reiškęsi “Tiefschwarz” ir “Lexicon Avenue” bei netikėtai keistai skambantis gyvų renginių ciklas “Cukraus pudra”. Brangus “Gravity”, mes žiūrim labai priekabiai ir nemirksėdami.
A. Višinskis klube “Gravity” buvo užmigęs per bent keturis apsilankymus iš eilės, vogė likerį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_164543) ir į snobišką vakarėlį atėjo runkeliškai apsirengęs (http://www.omni.lt/index.php?base/z_162805). Atėjo ir padarė išvadą, kad netolerancija agresyvius proletariato vaikus kaltinanti aukštuomenė pati yra netolerantiška. Sudirgintas elitas paskui bambėjo: “Nueik pižoniškai apsirengęs į plikųjų vakarėlį. Pažiūrėtume...”.
Moralizuoti - mano aistra. Juk aukštuomenė turi rodyti pavyzdį piktoms masėms, o ne atvirkščiai! Juk “Gravity” renkasi ateities verslo ir politikos ritmo bei tono diktuotojai! Juk lyderis be atsakomybės - tai paksas!
O ant aukščiausio laiptelio su “Gravity” stumdosi juodasienis Kauno klubas “Exit”. Nesulaukęs rimtesnės konkurencijos iš “City Metro” jis siaubė Kauną kaip aštuoniolika itališkų bombų ir vilniečiai, įveikę savo liguistą kaunofobiją, plūdo ten būriais. Vienu metu ten buvo nusėdusios dvi stipriausios Lietuvos didžėjų šeimos - “RyRalio”, kuriems šiemet pagaliau pavyko išdulkinti banginį, t.y. būti aprašytiems “Panelėj”, ir “Atari” vedini Igno i.v. Liepos 5 d. Ignas Lietuvai pristatė jau legendomis ir anekdotais apaugusius “Deep Dish”, galutinai užsitikrindamas -iausio titulą. Ir 100 litų už “Deep Dish” daug kam buvo ne riba.
O A. Višinskis “Deep Dish” pasirodymo metu išgirdo klubinėtojo metų istoriją. Šalia prisėdęs jaunuolis jau vos ne rankomis taisosi žandikaulį ir staiga pratrūksta: “Aš - vagis. Viskas, ką turiu yra pavogta. Va, šitie rūbai, kurie dabar ant manęs, mano tiuninguota mašina - viskas vogta. Vakar pavogiau šešis kilogramus rūbų”. Žiūriu, nes nieko daugiau nesugebu daryti.
Grįžta į vaikystę: “Debilą patėvį turėjau. Mušdavo mane su šlanga per šonus, jei ką ne taip padarydavau, mėlynės per visą nugarą būdavo. Atsimenu, sudaužiau vazą, maldauju jo: “Tėveli, nereikia, tėveli”, o jis įsistatęs mano galvą tarp kelių su kumščiu man per sprandą tranko. Man ketveri metai buvo. Paskui paaugęs pradėjau lankyt boksą ir pasakiau, kad jam bus p@#$. Tai vieną kartą sudaužiau, pripjoviau ir sukišau galvą į klozetą”.
Dabarties nuotykiai: “Tai susitinki kokius nors lochus, paklausi, ar nori įpūst, tada aprūkai, paprašai, kad parodytų mobilų, ir viskas. Tai dar pasakai: “Tai negi asile, kaziolinsi?”. Ir viskas. Palauži žmogų morališkai. O atsimenu, vieną kartą paėmiau mobilų, tai atvažiavo dešimt su trim mašinom, į mišką išvežė. Kai bandė mus ištempt, tai su draugu susiglaudėm nugarom ir davaj kojom į lauką vanot. Bet vis tiek sudaužė. Atvaro mentai, o aš visu snukiu kruvinu mašinoj sėdžiu, galva visa guzuota. Klausia: “O kas čia šitam?”. O aš tyliu.” Žiūriu. Mirksiu.
Kol jis pasakoja, prie jo rankos Vėlinių veidu guli jo mergina: “Va, matai, atrodo angeliukas, bet iš tikrųjų tai kartu vagiam. Visur vagiam: Lietuvoj, Austrijoj. Kameros “Maximose” irgi ne problema. Svarbiausia, daug nesižvalgyt”. Šiek tiek užsisuku, o kai atsisuku ir noriu jam pasiūlyt kartu knygą rašyt, pamatau tik jo kulnus.
Taigi Ignas bene daugiausiai ir prisidėjo, kad progresyvusis hausas išėjo į mases ir jose išsikerojo, tapo liaudies šokių muzika. Electro - snobų, progresyvas - liaudies. Vyniojas, vyniojas progresyvas Lietuvoj, jau ir Alytuj jis girdisi, čia kibirkščiuoja klubinė kultūra: rugpjūtį atidarytas į Vilnių žvelgiantis klubas V.I.P., liudininkai tvirtina girdėję “Deep Dish” anksčiau tik popsu gyvame klube-picerijoje “Palermo”, o šiandien (09.03), vinile šventas!, Alytaus kavinėje “Duetas” - electro vėliavnešys P-Shaver. Rokenrol!
Ir mes turkšimės Serotonino upės paplūdimyje, ir simboliškai aukosim gaidį Čilių, ir žaisdami regbį mėtysimės cepelinais, ir didžėjaus nesustabdys net plėštinės žaizdos, ir mes deginsim pensijų sutartis, ir skolinsimės ne 25 metams, o žiebtuvėlį penkioms sekundėms, ir paklausti, kodėl mums tai patinka, neturėsim ką atsakyt, o paskui pasiūlysim susikišti visus argumentus ir nežinosim, kur atsibusim kitą rytą. Nes esam čia ir dabar.
Atrodysim gerai (http://www.nkp.lt/1.mp3) ir namo negrįšim (http://www.nkp.lt/2.mp3).
P.S. Ačiū Mariui Šmitui už nuolat juntamą paramą, o dėl tavęs, Violeta, aš pakeisiu Konstituciją.
