Prisimenu savo nuostabią vaikystę (medinius žaislus, nuo lubų, beje, buvau nusikrapštęs). Pribėgu prie vieno labai įkyriai akinius nešiojusio “ačkariko” ir iškart pasijuntu geriau, suinstaliavęs jam porą smūgių. Tada mama man tris savaites girdė moralę, paskui užkandau Jėzaus kūno ir pradėjau mylėti netgi storas barzdotas žemaūges juodaodes žydes lesbietes (kablelių, pastebėkit, nėra). Nors jeigu ne tokie kaip aš, lęšiai niekad nebūtų išrasti.
Praeitą penktadienį (04.02) jau ir pats skleidžiau meilės dvasią kitokiems tikrai ne Šiaulių klube “Gravity”, kur lietuvaičiams vieną veikėjų “Jazzanova” narį demonstravo diskžokėjų kolektyvas “Kitoki”. Kas gali būti kitokiau nei “Gravity” bestoviniuojantis veikėjas, apsirengęs būtent taip, kaip pavaizduota žemiau esančioje nuotraukoje? Klausimas ne retorinis, atsakymas vienas - niekas.
Vidine- ktk.jpg
Jeigu gerai įsižiūrėsit į nuotraukas, pamatysit, kad mano akyse žiba sielų piemenėlio aistra (http://www.temple.edu/photo/photographers/gibson/priest.jpg). Tuoj aš jums pasakysiu visą tiesą.
Apie 23.30 val., kai dažniausiai įsijungia antrasis vakarėlių reaktorius, prie įėjimo merginos glaudžiasi į vaikinus krūtinėm, vaikinai glaudžiasi genitalijom į kitų vaikinų užpakalius, o apsaugininkas grasina nieko neįleisiąs. Tokie artimi nebuvom nuo auksinių įvykių Stokholme, tik dabar ore tvyro kolektyvinis PMS (tokia kovinė parengtis). Viena žurnalistė mano, kad ji yra lygesnė už lygius, lenda be eilės, taip norėdama prisistatyti, kad jos vardas - Živilė, o pavardė - Viteikaitė. Dar du skeltanagius tenka apšaudyti rusų gamybos granatsvaidžiais p***** ir n*****, tačiau jie mirksi kaip lolitos ir džiaugiasi anonimiškumu. Kol aš jų per pažįstamus nesusiradau.
“Gravity” vadovai tuo metu sėdi sau tarp eilučių ir krizena, rankoj keturis tūzus laikydami, nes žino, kad po tokio balandžio juos ilgai atsimins: vienas tūzas jau mestas, rytoj (04.10) kris ir kozirių tūzas Marcas Almondas, dar kitą šeštadienį niekas nenukirs hauso juodojo diržo Iano Pooley, o balandžio 24-ąją - Mr.Willy iš Bomfunk MC’s. “Gravity” įtaka jau jiems per nosį veržiasi. Vasarą jie ruošiasi tris renginius daryti lauke, tačiau apie plėtrą į kitus miestus dar negalvoja.
O prisibrovęs iki durų aš akimis sakau apsaugininkui “Mes abu vieno kraujo - tu ir aš”, po kelių minučių eilėje prie rūbinės nusimetu paltą ir Egidijus Dragūnas pasitraukia į mano šešėlį, nes ką tik “Lietuvos ryto” tribūnoje atsidūrė žalgirietis, ką tik talibas įžengė į Manheteną.
“Gal einam šokt?” - kaip visada ilgai nemąstęs (dar neišmokau) klausiu vienos kandidatės ir pagal genties tradicijas jau įsivaizduoju, kaip aš ją už plaukų tampau ir kaip ji uoliai grindis šveičia, ant nugaros vaiką prisirišus. O ji savo artimo visai nemyli, jai patinka tik vienoki, ji užverčia akis su tokiu “Mama mia!” kaip užvertė akis Lietuva po vakarykščio Giedriaus Gusto “Oi!” (Gustas to nepamirš visą gyvenimą, o Lietuva padės tai padaryti).Laikau tautos telefoną prieš save ir kaip vaiduoklis slenku prie vienos brunetės. Jeigu kada nors sugalvosit labai neoriginaliai sekti A. Višinskio pėdomis, žinokit, kad veidas turi būti be jokios išraiškos, švelniai debiliškas, o burna pražiota. “Ė, duok telefoną”, - sakau brunetei, ji juokiasi man į veidą, tačiau sugeba paaiškint, kad niekas taip nedaro, o jos draugė sako, kad telefono neturi. Procedūra vėl kartoju su kita mergina, o ji taip pat tvirtina esanti nemobili. Kažkokia trečio pasaulio šalis ta Lietuva, o valdžia rėkia - europiečiai, europiečiai.
Šokių aikštelėje nuo manęs, prieš kelias valandas kvapniai nusipraususio, kažkodėl labai smirda. Jie šnabždasi, krizena, bado pirštais ir kvatoja, aš kaltinu Paksą už suskaldytą Lietuvą.
Barmeno prašau keptos duonos sielai nuramint, jis tvardosi kramtydamas lūpą ir sugeba apsimest rūpestingu, klausia kolegos, ar jie turi tokio egzotiško patiekalo. “Dieną turėjom, dabar nebeliko. Ateikit rytoj”, - sako melagis, kažkodėl šiek tiek epileptiškai purtydamasis.
Kai kas nors mane pamatęs išsiviepia ir jau bėga draugams papasakoti, bėgu iš paskos ir kai jau iš manęs šaiposi, prikišęs veidą klausiu “Kaip, kaip?”. “TV Panelės” gėjus (aš galbūt ne apie orientaciją) Plaštakė atsisuka ir jo veidas atrodo taip, lyg po dvidešimties metų būtų sužinojęs, kad moterys kažką vyriško tarp kojų turi. “Niekaip”, - atkerta jo kompanionė Luka ir aš kažkodėl skandalingai pasimetu. Ką, negalima?
Praradęs viltį nukirsti kokią žiurkelę, imuosi vaikinų. “Ar šoksi su manim?” - klausiu prie baro tokiu pat, bet kokį smagumą atimančiu balsu vieno tokio visai nieko. “Būtinai”, - kelis kartus tvirtina jis, bet nesugeba atsisukti į mane ir į akis pažiūrėti. Vėliau jis kaip lėles tampo vieną merginą po kitos ir man tenka jam priminti pažadus, tačiau jis stalinistiškai, be gailesčio daužo mano širdį.
Guodžiuosi buvusiam Algio Greitai ir Rimo Šapausko apskritaveidžiam kolegai “Orbitoje”: “Manęs niekas nemyli”. Varto akis, apsimeta išmintingai tylįs. “Padėk man kaip nors”, - sakau. “Man vienodai”, - burbteli su užkietėjusio televizoriaus fano išraiška ir nueina šalin. Atsistoju prie buvusio “Baro” dalyvio Rolando ir jis šalia manęs iškenčia 10 sekundžių. Mano vidinis grožis, nuostabus kaip pavasario pieva, niekam neįdomus.
Bet čia prie manęs krykštaudama, rankas į viršų kilnodama, šypsena terorizmą nuginkluodama pribėga mergytė, prisistato - Adatytė. Ir giria mane iš visų galų. Na ką jau čia, Adatyt, nėra čia jokio didelio meno, tai pigaus populiarumo pradžiamokslis - kryžiuko apvertimo principas. Elkis atvirkščiai priimtoms schemoms ir neliksi nepastebėtas. Tiesa, noriu atsiprašyti visų merginų, kurios egzistenciškai kelias dienas suko galvą drabužių parduotuvėse, prisipirkusios palaidinių neturėjo kuo apsirengti, prie veidrodžio tikrino visą savo mimikos arsenalą, drebėjo, kad niekas nebūtų atėjęs su tokiom pat drapanom, įveikė savo nerimą ir žengė į šokių aikštelę, rūpinosi pagauti ritmą ir mąstė, ar jų judesiai neatrodo kvailai, o aš atėjau ir pavogiau joms skirtą dėmesį. Atsiprašau.
Vienas vaikinas labai linksmai kramto gumą. “Tau lūpų kampučiuose susikaupę”, - rodau ir, kol jis valosi, pradedu aiškint, kad tai kenkia emociniam stabilumui ir gali būti sunkumų susikaupti, jis linksi kaip šešiolikmetis mamai.
“Kodėl manęs nekenti?”. Dabar jau kabinėjuos prie vieno išsidrėbusio dreduoto vaikino. Kad jau dreduotas, tai beveik visada neohipis - stipriai kairuoliškas, Busho nemėgsta, prieš didžiųjų korporacijų sąmokslą burbą, kovoja už pilietybės suteikimą gyvūnėliams. “Aš visus myliu”, - išsisukinėja jis, bet šiek tiek paspaustas jau sako, kad nieko nemyli. “Tai vėl prisirūkei?” - klausiu, o jis sako, kad aha. “Tai bukina emociškai”, - aiškinu. “Mėsą valgai?” - nesustoju. “Ne”, - rodo, koks yra nuspėjamas. “O Busho kodėl nemėgsti?”. Bet jis jau suuodžia, kad kažkas čia ne taip ir sako, kad jam po organu, pradeda klausinėti, ar man nereikia absento.
Gal mes jau kiek ir per daug apie mane užsišnekėjom. O kaipgi gyvena pagrindiniai vakaro kaltininkai, vienu vakaru savo prekinį ženklą keliagubai sustiprinę, dar bandantys pradėti leisti e. žurnalą magas (http://www.kitoki.com)? Kame tas jų kitoniškumas? “Visi kitoki! Mes savo kitoniškumą bandome pristatyti viešai. Tam tikra ekshibicionizmo forma čia”, - sako Vidis, vienas iš dviejų kitokių.
“A, ė, aaa… Nu tai ką nors apie save papasakokit…” - rėžiu netikėtai. Vidis pasakoja: “Mūsų santykiai kolegialūs, mes - bendradarbiai, nemiegam kartu. Aš dažniau plaunu indus ir grindis, be to, esu labiau linkęs sudėti daiktus tvarkingai (“Aha, aha”, - sakau, linksiu galva) ir į savo vietas, pasvajoju, Kęstutis žiūri krepšinį, išgeria daugiau alaus ir yra (linksiu galva) racionaliau mąstantis. Jeigu spręsti pagal tai, jis - vyras, aš - žmona arba jis - brolis, aš - sesuo... Kaip susitikom? Radom viens kitą naktyje, plaukdami tamsos upe... Praėjusią vasarą prie “Cafe de Paris”. Mes diskžokėjai, kūrybininkai, dizaineriai (linksiu galva), menotyrininkai, žurnalistai, rašytojai ir poetai, vadybininkai, taip pat finansininkai irgi kiti.”
“Ė tai, bl, šitą, tai kokio čia b dabar jūs čia tas plokšteles kilnojat, jei galiama į kompaktą įrašyt ir paleist?” - deklamuoju klausimą, prie kurio plušau pusvalandį, o Vidis turi atsakymus į visus klausimus: “Ką jau čia beslėpt - darbas sukūrė žmogų, nenorim būt beždžionėm... Yra ir beprasmiškesnių užsiėmimų, tokių kaip kandidatuoti, laimėti, idiotiškai susimauti ir neatsistatydinti arba žaisti krepšinį, dar galima tarnaut Dievui ir tėvynei...”.
“Tai, bl, tai kas čia daba bus?” - teiraujuosi. “Geriau nieko iš mūsų nelaukti ir nesitikėti, nes tada lengviau nustebinti”, - aiškina Vidis, o jo kolega M-Key iškėlęs pirštą aiškina: “Be to, juk laukti visai neįdomus užsiėmimas”. Ir jie kankinami neišduoda, kokiose vietose juos bus galima pamatyti, bet nuo manęs nieko nepaslėpsi- šįvakar jie Vilniaus naujoje madinga norinčioje būti kavinėje “Stereo45” sukiosis.
O dabar - finalinis moralas AtA Ričardo Mikutavičiaus balsu, griaudint dangui, žybsint pranašiškiems ženklams, jūs nedorėliai sektantai.
Progresyvieji klubinėtojai, reikalaujantys tolerancijos ir pakantos iš instinktais besivadovaujančių sportiškų vaikinų, patys nesate labai tolerantiški. Dar nespėję išgirsti pirmojo žodžio, jūs jau priskiriate pagal išvaizdą būdą ir pažymite kokiu nors antspaudu. Tai tiesiog paprastas rasizmas, skaldantis visuomenę kaip Pakso demagogija. Ne pagal situaciją ir ne pagal vidų jūs žmogų priimat, o turite savo “nigerius”, kurie kalti, nes kalti, kovojate neapykanta su neapykantą. Jei taip mylite savo klubus, atverkite savo širdis, atverkite savo rinkas kitokiems, priimkite mažumas ir jos bus priverstos pritapti, ir jos liks klube, ir pinigus leis, ir visiems bus gerai.
Nesijuokit šventovėj, jūs bedieviai…
Vakarėlyje kai kas labai norėjo susimušti, niekam neprireikė greitosios pagalbos.
