Po Antrojo pasaulinio karo įsigaliojusi maždaug 40 valandų darbo savaitė nebeatitinka šiuolaikinio pasaulio realijų. Ekonomistai skaičiuoja, kad jos sutrumpinimas net iki trijų dienų galėtų padėti ekonomikai.
Nuo šių metų vasario mėnesio Gambijoje viešojo sektoriaus darbuotojai dirba keturias dienas per savaitę. Valdovo postą nuo 1994-ųjų užėmęs Yahya Jammehas teigia, kad tokia tvarka gambiečiams suteiks daugiau laisvo laiko maldoms, socialiniams užsiėmimams bei žemės ūkiui.
Gambija – viena skurdžiausių Afrikos valstybių, tad jos gyventojams dirbti tik keturias dienas per savaitę kol kas yra per didelė prabanga. Bet šalys, kurių socialinės apsaugos sistema gerai išplėtota, gali sau leisti dirbti mažiau. Ką, pavyzdžiui, jau daro Nyderlandai, kur trečdalis žmonių dirba keturias dienas per savaitę arba pusę etato.
Darbo valandų eksperimentai
Trumpesne darbo savaite buvo eksperimentuojama jau seniai. Vienas radikalesnių eksperimentų įvyko 1974 metais Jungtinėje Karalystėje (JK), kurią tuomet kankino aukšta infliacija ir didelės energijos kainos. Siekdama sutaupyti energijos, konservatorių vyriausybė šalyje įvedė trijų darbo dienų savaitę komerciniams elektros vartotojams. Ši taktika nepasiteisino. Bedarbių gretas papildė 1,5 mln. žmonių. Trumpa darbo savaitė išsilaikė tik du mėnesius.
O 2000-aisiais Prancūzijoje darbo savaitė sutrumpinta iki 35 valandų. Taip siekta sumažinti nedarbą bei lyčių nelygybę. Nors daugiau nei pusė gyventojų, apklausų duomenimis, pajuto teigiamą įtaką gyvenimo kokybei, 2008 metais darbdaviams suteikta teisė savo nuožiūra liepti darbininkams dirbti ilgiau. Bet daugelis darbdavių liko prie senos tvarkos.
2008 metais eksperimentas atliktas Jutos valstijoje, JAV, kur įvesta privaloma keturių dienų darbo savaitė viešojo sektoriaus darbuotojams. Taip buvo siekiama sutaupyti energijos ir sąnaudų. 18 tūkst. darbuotojų vietoj penkių dienų po 8 valandas dirbo keturias dienas po 10 valandų. Daugiau nei pusė darbuotojų teigė, kad jie buvo produktyvesni, o 82 proc. darbuotojų sakė norintys, kad tokia praktika tęstųsi. Tačiau 2011-aisiais eksperimentas buvo sustabdytas.
Per pastarąją finansų krizę daug kur pradėta mažinti darbo valandas, siekiant sutaupyti. Pavyzdžiui, 2009 metais JK mokesčių konsultacijos įmonė KPMG pasiūlė savo darbuotojams keturių darbo dienų savaitę ir pasiūlymą priėmė 86 proc. darbuotojų.
Vokietija gaivindama savo ekonomiką, kuri įvedus eurą buvo praminta „Europos ligoniu“, taip pat ryžosi karpyti darbo valandas. 2003 metais priimtu reformų paketu „Agenda 2010“ darbininkams buvo užtikrinta darbo vieta mainais į darbdavių galimybę sumažinti darbo valandas. Tai prisidėjo prie to, kad 2011-aisiais Vokietijoje buvo užfiksuotas mažiausias nedarbas nuo 1989 metų.
Didesnė lygybė
Kaip rodo pavyzdžiai, trumpesnė darbo savaitė kartais pasiteisina, kartais – ne. Jeigu ji sutrumpinama tinkamomis sąlygomis, nauda gali būti labai didelė. Visų pirma, kaip rodo Vokietijos pavyzdys, mažiau darbo valandų padeda sukurti sveikesnę ir atsparesnę ekonomiką. Kaip teigia Naujojo ekonomikos fondo (NEF) Londone įsikūrusio analitinio centro specialistai, trumpesnė darbo savaitė didina užimtumą šalyje ir lygiau paskirsto darbo pajamas. O šalys, kurių pajamų lygybė didesnė, gali pasigirti stipresne ekonomika. Pavyzdžiui, egalitarinės Skandinavijos valstybių ekonomikos labai gerai atlaikė 2008 metų finansų krizę.
Be to, tyrimai bei minėtas Jutos valstijos eksperimentas rodo, kad trumpiau dirbantys žmonės, gyvenantys labiau subalansuotu ritmu, yra produktyvesni. Galų gale trumpesnė darbo savaitė būtų efektyvus būdas kovoti su aplinkos tarša: sumažėjus darbo dienų, būtų mažiau išeikvojama energijos darbovietėse bei kelionei į jas.
Tiesa, trumpesnė darbo savaitė tikriausiai lemtų mažesnį ekonomikos augimą. Kita vertus, jau kelerius metus pasaulyje dažniau kalbama, kad BVP augimas nėra sveikos ekonomikos bei gėrovės rodiklis. „Žinoma, faktas, kad BVP gali būti prastas gerovės ar rinkos aktyvumo rodiklis, seniai pripažįstamas. Bet visuomenės bei ekonomikos pokyčiai gal net padidino šio rodiklio problemas...“, – dar 2009 metais rašė Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas E. Stiglitzas.
Kelias į tris darbo dienas
Dėl šių priežasčių NEF, kuris propaguoja socialiai atsakingą ekonomiką, teigia, kad išsivysčiusioms Vakarų valstybėms reikėtų palaipsniui pereiti prie 21 valandos darbo savaitės. Tai yra – trijų dienų po 7 darbo valandas. JK atlikta apklausa kaip tik parodė, kad darbingo amžiaus žmonės (dirbantys, bedarbiai bei ekonomiškai neaktyvūs) vidutiniškai per savaitę dirba po 19,6 valandos.
Tačiau norint sėkmingai įgyvendinti trijų darbo dienų savaitę reikia įveikti kliūčių ruožą, teigia NEF. Perėjus prie trumpesnės darbo savaitės rizikuojama, nes gali mažėti skurdžiausios visuomenės grupės pajamos. Be to, daugiau darbo vietų gali taip ir neatsirasti, nes yra tikimybė, kad žmonės tiesiog dirbs daugiau viršvalandžių.
Egzistuoja ir darbdavių pasipriešinimo rizika: sutrumpėjus darbo savaitei, sąnaudos gali būti didesnės, o darbuotojų įgūdžiai dėl mažesnės darbo trukmės – menkesni. Tikėtina, kad kita pusė – darbuotojai bei profsąjungos – pasipriešins naujai tvarkai dėl neigiamos įtakos jų pajamoms. Todėl reikalingos sąlygos, kurios leistų sėkmingai palaipsniui sumažinti mokamų darbo valandų skaičių. Pasak NEF, reikia skatinti tokią darbo vadybą, kuri atpratintų nuo viršvalandžių. Be to, darbuotojams turi būti suteikiamos mokymų programos, kurios padėtų išvengti darbo įgūdžių trūkumo bei skatintų bedarbius įsilieti į didėsiančią darbo rinką.
Būtina sukurti ir sistemą, kuri skatintų darbdavius samdyti daugiau darbuotojų ir padėtų išvengti didelių sąnaudų. Galiausiai reikėtų užtikrinti stabilesnį ir lygesnį pajamų pasidalijimą visuomenėje, pavyzdžiui, keičiant minimalios algos dydį.
Idiliškas paveikslas
Nors kelias į trumpą darbo savaitę nelengvas, jei tikėtume NEF, juo eiti gali būti verta. Štai kokį gyvenimą fondas vaizduoja šalims, pasirinkusioms trumpąją darbo savaitę. 2010 metais pateiktame trijų darbo dienų savaitės siūlyme NEF rašo:
„Jei praleistume žymiai mažiau laiko uždirbdami pinigus, turėtume daugiau laiko kitokiam gyvenimui ir mums reikėtų mažiau pirkti dėl patogumo. Galėtume auginti, ruošti ir virti daugiau savo pačių maisto; dažniau taisyti daiktus, o ne pirkti naujus; keliauti lėčiau pėsčiomis, dviračiais, autobusais ar traukiniais. Galėtume išmokti daugiau praktinių įgūdžių, gaminti patys, būti mažiau priklausomi nuo daug energijos naudojančių technologijų.“
FAKTAI: Darbo trukmė istorijoje
Senovės medžiotojai-rinkėjai turėdavo daugiau laisvo laiko nei leidžia dabartinė pasaulio santvarka.
1784 m. Anglijoje pasiūlyta darbo dieną apriboti iki 10 valandų.
1844 m. Britų fabrikuose nustatyta maksimali 12 valandų trukmės diena suaugusiems, vaikams – 6,5 valandos.
Henry Fordas pasisakė už mažiau darbo valandų, kad darbuotojai turėtų laiko, kada vartoti produktus.
1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijos metu įkurta Tarptautinė darbo organizacija (TDO), kuri nustatė 48 darbo valandų savaitę.
1921 m. TDO nustatė kassavaitines poilsio pertraukas.
Greta Jankaitytė
