Subtilūs galios pokyčiai yra sunkiai pastebimi, bet labai svarbūs taikos ir stabilumo palaikymui. Ir net jeigu jie būna pastebimi laiku, strategijos kūrėjų atsakas pasirodo daug vėliau. Tačiau galios balanso palaikymas yra viena svarbiausių prezidento užduočių. Šiuo atžvilgiu JAV lyderiai negali girtis jau daugiau kaip dešimtmetį.
Kartais prezidentai per vėlai pastebi karinės pusiausvyros pasikeitimus ir bando spręsti problemą pasinaudodami abejotina politine strategija. Pavyzdžiui, prezidento D. Eizenhauerio sprendimas pradėti masinius atsakomuosius veiksmus, buvo atsakas į JAV atominio monopolio praradimą ir Sovietų sąjungos panašumą Europoje.
Atominės atakos panaudojimas reaguojant į Sovietų sąjungos agresiją tuo metu neatrodė labai išmintingas, bet bent jau prezidentas rimtai pažiūrėjo į pastebėtą galios pusiausvyros pakitimą. Kai kurios abejotinos prezidentų R. Niksono ir J. Karterio kariuomenės valdymo idėjos buvo reakcija į strateginės pusiausvyros permainas į Sovietų sąjungos labą. Deja, daugeliu atvejų politikai laiku nesureaguoja į augančią priešų galią, kol tai nepasireiškia didžiule nelaime (pavyzdžiui Perl Harboras, Sovietų sąjungos invazija į Afganistaną, 2001m. rugsėjo 11d.).
Šiandien galios pokyčiai vyksta Azijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Vašingtonas, pasitelkdamas kariuomenę, palaikė taiką šiame regione. 14 metų senumo pavyzdys: suprasdamas, kokį destabilizacinį poveikį turėjo Kinijos raketų bandymai netoli Taivano, prezidentas B. Klintonas prie Taivano sąsiaurio pasiuntė amerikiečių lėktuvnešius. Raketų testavimas buvo sustabdytas, Taivanas įvykdė rinkimus, konflikto buvo išvengta.
Šiandien bet koks prezidentas pagalvotų du kartus prieš darydamas kažką panašaus. Kodėl? Kinija savo periferijoje yra įgavusi visuotinį pranašumą. Ir šis faktas taps labai skaudžiu, jeigu nebus imtąsi priemonių. Augantis Kinijos trumpųjų nuotolių raketų arsenalas ir modernus oro laivynas gali būti panaudotas ne tik Taivano sunaikinimui, bet taip pat nukreiptas prieš JAV kariuomenę Japonijoje. Augantis povandeninis laivynas, kartu su Kinijos raketomis, kitame dešimtmetyje bus pajėgūs pridaryti rimtos žalos JAV lėktuvnešiams, plaukiantiems į šį regioną.
Pekinas jau kuris laikas stengiasi įbauginti Taivaną bandydamas sulaikyti JAV ir Japonijos intervenciją. Vašingtonas tam neteikia tiek daug dėmesio. JAV laivų statymo programa atrofavosi, o galimybė apsaugoti oro laivų bazes neegzistuoja.
JAV yra pripratusi be žalos sau nutaikyti oro ir jūrų pajėgas į bet kurią pasaulio vietą ir idėja, kad jos lėktuvas gali būti pašautas, o laivas nuskęsti, skamba nerealiai. Bet Kinija turėjo dešimtmečius sėkmingam JAV karo būdų išstudijavimui.
Tad šiuo metu prezidentas, pasirinkęs atsakyti į Kinijos Taivano užpuolimą, neturėtų lengvo pasirinkimo. Jei JAV arba jos sąjungininkė būtų užpulta, Vašingtonas galėtų parodyti savo galią nebent puldamas pačios Kinijos karinius taikinius. Bet, prisimenant šios Azijos milžinės išaugusią įtaką regione, tai turėtų dar skaudesnių pasekmių.
Gera žinia ta, kad kol kas nėra per vėlu atstatyti galios stabilumą. JAV yra kur kas turtingesnė ir stabilesnė šalis už Kiniją. Nedideli mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo pakeitimai leistų grąžinti stabilumą Ramiosios jūros regione. Bet kokiu atveju JAV siekia draugiškų santykių su Kinija ir būtų sunku įsivaizduoti neįsivaizduojamo, būtent – konflikto su Kinija.
