Didelę mediko darbo patirtį turintis Marijampolės ligoninės gydytojas Gediminas Akelaitis metų pabaigos švenčių jau seniai nelaukia. Ir ne todėl, kad jam, traumatologui, per šventes tenka daugiau dirbti. Gydytojas sako, kad paprasčiausiai pradingusi švenčių laukimo paslaptis. Šventės virtusios nuobodžiu maratonu, kurį diktuoja savo piniginės žiūrintys prekybininkai.
- Bet vaikystėje švenčių juk laukdavote?
- Laukdavom, nes tada net ore tvyrodavo kažkokia stebuklinga paslaptis. Ji prasidėdavo kelias dienas prieš Kūčias. Prisimenate - valgyti Kūčių vakarienę buvo nevalia dėl tuometinės ideologijos. Naujametinės eglutės mokyklose, darželiuose, įstaigose būdavo puošiamos tik per Kalėdas. Religinius įsitikinimus slapčia puoselėdavusiose šeimose eglutės būdavo puošiamos Kūčių išvakarėse. Tai reikėjo daryti niekam nežinant. Štai - pirma paslaptis. Kartais tėvas, dirbęs geležinkelininku, slapta pargabendavo kokią žaliaskarę, o kartais ir patys klampodavome per sniegą į mišką. Tai irgi buvo paslaptis - dieną susirasti eglutę ir ją nusikirsti, kai bet kuriuo momentu gali išlįsti eigulys! Paskui tekdavo ją atvilkti į miško pakraštį, o sutemus pėdinti parsinešti į namus. Girgždantis sniegas iki kelių, danguje šviečiantis mėnulis, tamsa - tikra paslaptinga romantika. Tiesa, kildavo pavojus, nes aplinkui vis motociklu zuidavo viską norintis matyti apylinkės milicininkas. Galų gale ir pats eglės puošimas buvo savotiška paslaptis. Tėvai prikabindavo saldainių, kurių nebuvo galima liesti iki tam tikro momento. O jie taip viliodavo...
- Ką gaudavote dovanų?
- Tik iš karto pasakysiu, kad tokios dabartinės psichozės, kai kalėdines dovanas vaikai užsisako nuo rugsėjo, tikrai nebuvo. Ateidavo Kalėdos - žinodavome, kad tėvai, kurį laiką pataupę, nupirks tai, ko labai labai norėjome. Pačiūžas arba slides, arba tuo metu buvusius labai madingus pakaustytus batus. Dovanos būdavo reikalingos, praktiškos, rinktos iš visos širdies. Iki švenčių apie jas nieko nežinodavome ir "užsakymų" iš anksto neskelbdavome. Tai irgi buvo paslaptis, kūrusi bendrą iškilmingo švenčių laukimo nuotaiką.
- O dabar kaltinate prekybininkus, kad per anksti skelbia apie artėjančias metų pabaigos šventes?
- Žinoma! Pasižiūrėkite - jau nuo lapkričio papuoštos parduotuvės, kavinės. Lenktyniaujama, ne kas gražiau, o kas greičiau. Ir apskritai - kam tos lenktynės dvasingoje šventėje? Prekybos įmonėse - kalėdinės nuolaidos, mulkinančios pirkėjus. Tomis skelbiamomis akcijomis ir kitokiomis komersantų išmonėmis suplaktas rimties metas. Tiesiai taip ir sakytų - reklama, atgyvenusių prekių išpardavimas, o ne kalėdinės nuolaidos. Komercijos genami verslininkai atėmė, tiesiog pavogė, iš tautos tikrąją metų pabaigos švenčių nuotaiką, tvyrojusią paslaptį, visa tai pavertė pinigine išraiška. Ir popietės, sveikinimai daug kur jau praėję - paskaitome spaudoje, kad vienur ar kitur surengta kalėdinė šventė... lapkričio pabaigoje! Tarsi vieni su kitais lenktyniautų, kuris pirmas pasveikins ir pasiskelbs apie tai. Man pasiruošimas šventėms trunka tik kelias dienas prieš Kūčias. Išvakarėse perku tikrą eglutę, o ne žvangalais aprėdytą nelietuvišką puokštę, dovanas renku širdies balsu vadovaudamasis, o ne nuolaidų vedinas. Ir vis dėlto pačios dvasingiausios šventės, kokios, mano nuomone, ir turėtų būti, man buvo vaikystėje, paauglystėje. Ar dabar augantys vaikai irgi taip šiltai apie jas kalbės po kelių dešimtmečių, aš abejoju. Gyvenimas keičiasi taip, kaip ir vaizdas mūsų nuotraukose. Nepraraskime širdies tarp menkaverčių kalėdinių blizgučių.
- Ačiū už pokalbį.
Nuotrauka iš asmeninio albumo:
- Mažasis Gedutis, švęsdamas Kalėdas, gyvendavo iškilmių paslaptimis
- Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Gydytojas G. Akelaitis: "Gaila, bet mūsų šventės išsigimė"
