Pirma patirtis – anksti
Retorikos užsiėmimai moksleiviams, jo nuomone, yra itin svarbūs, nes būtent ugdymo įstaigoje žmonės pasako pirmąsias viešas savo kalbas, o aplinkinių reakcija į jas neretai nulemia tai, kaip kalbėtojas, kreipdamasis į publiką, jausis ateityje, rašoma pranešime spaudai.
R.Šimukauskas pasakojo, jog, paklausus žmonių, kodėl jie vengia pasisakyti viešai, yra išgirstami panašūs atsakymai – stabdo baimė pamiršti pagrindinę mintį, pasakyti kažką „ne į temą“, sulaukti patyčių, žiūrėti į veidus, nesudominti.
„Iškalba neretai yra įvardinama kaip menas, tad, jos tikrai reikia mokytis. Tai kaip ir tango ar plaukimas – juk be treniruočių niekas neįvyks?“, – pastebėjo pašnekovas.
Beje, jis prisipažino esąs kaip ir daugelis lietuvių – ne itin mėgstąs kalbėti publikai.
„Scenoje aš kalbu ne nuo savęs, o perteikiu kažkieno kito mintis. Tokia yra mano, kaip aktoriaus, užduotis. Tad, retorikos turėjau mokytis ir pats. Tikrai iki to laiko buvau ne kartą kalbėjęs trejetui“, – atviravo kadetų licėjaus svečias.
Viena iš jo rekomendacijų yra suprasti, kad bijoti baimės nereikia, nes pats jausmas tėra negatyvių minčių kūrinys.
„Kai tai supranti, pirmame plane vietą užima tai, ką pasakysi, o ne tai, kaip jautiesi kalbėdamas. Rekomenduoju kalbėjimui viešai ruoštis – pasidaryti planą, užsirašyti svarbiausias mintis“, – sako aktorius.
Mąstantis žmogus – įdomus publikai
Daugybę renginių vedęs R. Šimukauskas apgailestauja, jog didžioji dalis jų scenarijų nėra išlikę.
„Popierinis archyvas kažkaip išsibarsto. Yra išsaugojęs tik tai, ką esu pasižymėjęs kompiuteryje“, – pasakoja pašnekovas.
Keliais praktiškais patarimais, kaip mokytis retorikos, su kadetais pasidalinęs R. Šimukauskas nuramino tuos, kurie kalbėdamiesi baiminasi pamiršti, ką norėjo pasakyti.
„Visada turite laiko 4 – 5 sekundes prisiminti savo minčiai. Ir žinokite – mąstantis žmogus auditorijai yra ne mažiau įdomus, nei kalbantis“, – patikina R. Šimukauskas.
Kad viešai kalbėti reikia mokytis, pritarė ir retorikos mokytojas, autorius, lektorius, koučingo specialistas Donaldas Duškinas. Autorinį metodą – retoterapiją, skirtą savęs pažinimui, mokantis kalbėti viešai, sukūręs specialistas pastebėjo, jog su auditorijos baime susiduria daugiau nei 80 proc. visuomenės.
„Baimės iš tiesų nėra. Ji – mūsų minčių produktas. Mokydamiesi retorikos, jos visiškai nepanaikinsime, bet išmoksime kontroliuoti“, – patikina D. Duškinas.
Anot jo, didžioji dalis žmonių vengti viešų pasisakymų ima po būtent vaikystėje ar paauglystėje įgytos neigiamos patirties. Ji vėliau nuolat prisimenama manant, kad tai gali vėl pasikartoti.
Balsą galima „sukurti“
D.Duškino įsitikinimu, mokytis retorikos yra tinkamas laikas bet kokiame amžiuje. Geriausių rezultatų, anot jo, yra pasiekiama treniruojantis grupėje, kuriai vadovauja profesionalas. Kartais tam, kad kuo labiau atsiriboti nuo neigiamos patirties, rekomenduojama net išvykti į užsiėmimus užsienyje. Balandžio pabaigoje D. Duškinas, kartu su sertifikuota sąmoninko kvėpavimo specialiste Agne Zinkevičiūte, mokymus organizuoja Madeiroje.
„Pakeitus aplinką, būnant ten, kur daug malonių įspūdžių, greičiau atsipalaiduojama, tampa lengviau atsigręžti į save ir mokytis naudingų įgūdžių“, – neabejoja lektorius.
Jis akcentavo dar vieną svarbų momentą – kartais bijantiems kalbėti viešai rekomenduojama vizualizuoti tai, kas nuramina, atlikti tam tikrus pratimus.
„Tai, be abejonės, padės, bet tik laikinai. Tad, prasmingiau išsiaiškinti baimės priežastį ir su tuo dirbti. Retorika iš tiesų turi ryškią bendrystę su psichologija“, – pastebi D. Duškinas.
Pašnekovo nuomone, retorika yra laisvų žmonių menas. Ir jis tiki, kad visi žmonės yra charizmatiški, nes tai – jų autentiškumas.
D.Duškinas pastebėjo, jog vienas iš trukdžių, stabdančių asmenų, turinčių pasisakyti viešai, pasitikėjimą savimi, yra nepasitenkinimas savo balso tembru.
„Yra patikimų lavinimo pratimų, kurie padeda susikurti tokį balsą, kokį tik nori. Bet, kaip ir minėta ne kartą, reikia susipažinti ir perprasti technikas, o vėliau – pasitreniruoti. O kaip geriau tai padarysi, jei ne kalbėdamas viešai?“, – pataria D. Duškinas.
