Mielas dienorašti,
Esu laiminga, nes su manimi kartu šiomis dienomis – vyras Justas ir geriausia pasaulyje draugė Mulan. Šiandien Mulan – 4 metai ir mes gavome dovanų tortą su šuns pėdute. Nežinau, kaip žmonės sužinojo, kad yra tokia proga, bet po tragiškai sunkios vakarykštės dienos toks siurprizas buvo tikra atgaiva, ačiū Ivetai!
Atrodo, kad Mulan buvo pasiilgusi ne tik manęs, bet ir „Svajonių žygio“ kemperio, kuriame galime ilsėtis per pertraukas. Tik įšoko į namelį – ir iš jos elgesio matau – niekur nebesitrauks. Šį kemperį, kurį pastebite pravažiuodami žygio keliu, turiu dėka „Bitės“ ir tiesiog neįsivaizduoju, kaip toks žygis galėtų vykti, jei jame nelydėtų namelis ant ratų, jau tapęs ir mano antraisiais namais.
Daug dalykų buvo neįmanoma įsivaizduoti iki balandžio 8-osios, kai visa tai ėmė vykti jau nebe galvoje, o tikrovėje. Neįmanoma net aprašyti visų patirčių. Kalbėjomės apie tai su Donatu, vairavusiu kemperį ir buvusiu šalia 24/7 pirmąsias 10 dienų. Nors ir atrodė, kad sunku ir norisi namo, kai pagaliau atėjo laikas išsiskirti, visiems buvo liūdna: dar lyg ir pabūtume, pripratome, patiko, nuotykis... Bet ekipažas pasikeitė ir mūsų laukia nauji nuotykiai, naujos patirtys ir pažintys.
Pakeliui susitikau su Neįgaliųjų draugija, žmonės padovanojo labai gražų savo gamybos krepšelį ir vilnones kojines, kurios kelionėje tikrai pravers, nes miegu jas apsimovusi. Pasikalbėjome apie žmonių su negalia situaciją ir dėl ko mes čia žygiuojame, kokių pokyčių norėtume, kaip padeda šunys asistentai.
Kidulių atvira jaunimo erdvė irgi suorganizavo susitikimą. Kidulių seniūnijos ir bibliotekos darbuotojos pasitiko, kartu žygiavo ir nuoširdžiai bendravo.
Sutiktam jaunimui palinkėjau niekada nebūti po vieną, nes kartu visi esame stipresni. Net jei neturi draugų – įsigyk kačiuką, šuniuką, ar kokį nors augalą gali pasisodinti, kad būtų kuo rūpintis, tada gyvenime lengviau. Be to, sakiau, reikia labai daug mokytis, nes jei gyvenimas ištinka sudėtingas, tuomet vis tiek surandi kokį nors takelį per aplinkui, kad išspręstum problemas.
Pažadėjome grįžti, nes visi sako, kad tokia akcija svarbi ne tik žmonėms su negalia, bet ir vietiniams, – jiems labai smagu susivienyti dėl kažko ir daryti gražius dalykus. Apie tai, kaip svarbu vienytis, kalbėjomės ir su Yana Ivanova iš Ukrainos, kuri taip pat prisijungė kaip savanorė.
Šio žygio dėka atsiduriu vietose, kuriose niekada nebuvau arba į kurias vėl grįžtu po tam tikro laiko. Pavyzdžiui, buvo gera grįžti į Gelgaudiškį, kuriame patyriau nuoširdų dėmesį ir rūpestį. Ėjome pro Jurbarko miškus. Dar lygiagrečiai susigalvojome kitą veiklą: pakelėse, jei pakanka laiko, su savanoriais surenkame šiukšles. Ekspromtu užsukome į šaudyklą, keli šūviai į taikinį po 9 ir 10, o man tai – tik pirmas kartas!
Šiandien oras – katastrofinis, nors stoviu ant 100-ojo kilometro slenksčio ir norėtųsi švęsti šį skaičių einant, o ne žiūrint pro kemperio langą.
Nuotaikos geros, bet kai įveiki tiek kilometrų, klausimo „ar eiti toliau?“ nebelieka, bet atsiranda kitas klausimas, – ar viskas iš tiesų įvyks taip, kaip norėtųsi – ar mes surinksime lėšų, kurias investuojame į šunis asistentus, kurie neapsakomai daug padeda žmonėms su negalia. Esame užsibrėžę per šį žygį surinkti 100 tūkstančių eurų. Svajonė? Taip. Todėl ir „Svajonių žygis“. Reikia siekti savo svajonių, kad ir kas būtų.
Kiek jūs aukojate, skambindami trumpaisiais numeriais 1415 (10 eurų) arba 1416 (5 eurai), pamatysime tik žygio finale. Vis dar galite tai daryti, taip pat galite įsigyti specialius žygio marškinėlius ir tokiu būdu palaikyti mūsų idėją, juos rasite mulanfondas.lt.
Jaučiuosi gerai, ypač kai šalia – Justas ir Mulan. Tikiuosi, kad emocijos nesprogs, kai jie vyks namo ir neprašysiu manęs supakuoti į bagažinę ir pasiimti kartu.
Kolkas žygiuojame toliau, palaikydami vieni kitus.
Ačiū už jūsų palaikymą,
Ajana
