Mielas dienorašti,
Labai sunku ką nors pasakyti, kai labiausiai norisi patylėti.
Bet kad jau klausaisi, tai pasakysiu: žygiuoti savo kojomis, paliesti savo žemę, kai tau sakė, kad nevaikščiosi niekada ir išvis, – neapsakomas džiaugsmas. Pastebi ir slieką ant kelio, ir keletą melsvų žibučių. Berods, žibučių, – neatpažįstų gerai.
Smagus ir tėvelių palaikymas, – mes jau beveik Jurbarke, o vis dar aplanko, atveža vaišių. Tėtis net atbėgo 5 km! Tai atidaviau jam šaulių padovanotą kepurėlę už tokį palaikymą.
Sunku dabar pasakyti, ar pavyks įveikti visą kelią. Kol kas dar nebuvo nė vienos dienos „pagal planą“. Kartais lyja kaip iš kibiro, o kartais sėdi susirietęs, nes kažką netinkamo suvalgei ar jau tikrai skauda nuo krūvio pavargusias rankas. Ir kodėl nepagalvojau jų sustiprinti prieš išvykstant?
Labiausiai noriu likti kelyje dėl paukščių čiulbesio ryte ir lydinčių šaulių: kiekvienas jų toks įdomus, o miško muzika tiesiog kerinti! Reikia stengtis ir eiti toliau! O jau pavyko nueiti 54 km! Ačiū už jūsų visų palaikymą.
Jei dar nepavargote, prisidėkite: galite paskambinti 1415 ir palaikyti šunų asistentų rengimo projektą 10 eurų arba 1416 (ir skirti 5 eurus). Taip pat galite įsigyti „Svajonių žygio“ marškinėlius, jie jūsų laukia mulanfondas.lt.
Myliu,
Ajana
