Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
Artūras Paulauskas kol kas bijo lažintis, ar pateks į antrą turą prezidento rinkimuose, tačiau negaili kritikos Daliai Grybauskaitei ir teigia, kad jam klijuojamos etiketės nesutrukdys pasiekti pergalę.
„Jau esu kelis kartus bandęs į tą upę bristi. Jeigu galvočiau, kad prezidentė tinkamai atlieka pareigas ir nematyčiau problemų, kurias ji kelia, tikrai nebūčiau pasiryžęs“, – teigė Darbo partijos kandidas į prezidentus Artūras Paulauskas LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre.
– Pone Paulauskai, nenoriu Jūsų užgauti, bet Jūs greičiausiai neturite šansų.
– Ne Jūs pirmas ir paskutinis, kuris mane laidojo. Buvau ir politinis lavonas, ir dar visaip vadinamas. Aš realiai vertinu savo galimybes, bet yra ne vienas ir ne du pavyzdžiai, kai žmogus jau buvo nurašytas, bet pasiekė pergalę.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, Ronaldas Reaganas ne iš karto tapo prezidentu. Ir tas pats Winstonas Churchillis prieš karą jau buvo nurašytas, bet paskirtas premjeru, buvo vienas geriausių. Galima ir Lietuvoje rasti pavyzdžių, kai žmones nurašo, o jie toliau dirba ir kovoja. Galbūt šiandien nesu labai populiarus, gal mano šansai vertinami prasčiau, bet dar liko pusė metų. Aš pasiryžęs dirbti ir įtikinti žmones, kad mano požiūris į prezidento pareigas yra teisingesnis.
– Prieš Seimo rinkimus Jūs taip pat vykdėte kampaniją, bet sostinės Fabijoniškių vienmandatėje rinkimų apygardoje pralaimėjote ne itin stipriam konkurentui, konservatoriui Dainiui Kreiviui, kuris dėl interesų konflikto turėjo atsistatydinti iš ūkio ministro posto. Jeigu Jūs pralošėte net Kreiviui, tai ką jau kalbėti apie D. Grybauskaitę ar Algirdą Butkevičių.
– Pavyzdžiui, yra merai, kurie be konkurencijos laimi savo rajone. Tačiau kai jie pabando eiti į Seimą, jie pralaimi ir silpniems kandidatams, vadinasi, žmonės jų nemato kaip Seimo narių. Tai yra psichologinis dalykas, jį reikia giliau pastudijuoti ir pasvarstyti.
– Pone Paulauskai, koks vis dėlto Jūsų tikslas?
– Laimėti rinkimus.
– Tačiau gali susidaryti įspūdis, kad Jūsų tikslas – būti Viktoro Uspaskicho ruporu suvedinėjant sąskaitas su jo priešais?
– Matyt, bus ir taip manančių. Bet aš esu pasiryžęs kautis dėl pergalės.
– Jūs čia rimtai kalbate?
– Regis, aš dar neišprotėjęs.
– Jūs teigiate, kad reikia grąžinti visuomenės pasitikėjimą valdžia. Tačiau kaip tai padaryti, jei valdančioji partija, kuri turi ministrų Vyriausybėje, turi valdžią Seime, turėjo „juodąją“ buhalteriją, į kurią plaukė vadinamieji „atkatai“ už Europos Sąjungos paramą? Koks gali būti pasitikėjimas valdžia?
– Prezidento pareigos su partija nesusietos. Šiandien žmonės nepasitiki valdžia, ne todėl, kad Darbo partijoje yra teisiami asmenys. Jie tai supranta ir, kaip parodė rinkimai, per daug nekritikuoja. Žmonės nepasitiki valdžia, nes ją gavę asmenys juos stumdo, nesprendžia reikalų, vagia, piktnaudžiauja.
– Tai kaip tik Jūsų – Darbo partijoje kai kurie asmenys piktnaudžiauja. Tai pasakė ir teismas. Ar pasitikėjimas valdžia būtų didesnis, jei korumpuoti politikai būtų pasodinti į kalėjimą?
– Nežinau. Bet noriu paklausti ir Jūsų – ar tik vienoje partijoje yra šitos problemos? Štai paskutiniai Seimo rinkimai. Visose partijose buvo stebėtojai. Kaip jie buvo skatinami? Manote, kad žmonės nemato ir nesupranta šitų dalykų?
– Ką Jūs turite omenyje? Kad partijos mokėjo grynais pinigais visiems savo stebėtojams?
– Taip. – Galbūt tai buvo apskaitoma?
– Jūs jų ir paklauskit.
– Grįžkime prie pasitikėjimo valdžia. Teismai irgi valdžia. Jeigu V. Uspaskichas sėstų į kalėjimą, ar tai būtų tam tikras apsivalymas o ne išsipurvinimas visuomenės nuomone?
– Prisimenate Rolando Pakso skandalą? Visi tada sakė, kad įvyko apsivalymas, laimėjo demokratija ir panašiai. Tačiau tie, kurie buvo vienoje barikadų pusėje, šiandien – jau kitoje. Kažkodėl dabar labai skubama V. Uspaskichą nuteisti. Palaukime apeliacinio teismo sprendimo. Manau, kad ši tema su Prezidento rinkimais yra mažiausiai sietina.
– Bet ar tai padėtų žmonėms suvokti, kad net aukštas pareigas užimantys žmonės Lietuvoje gali sulaukti bausmės?
– Jeigu tokia praktika būtų, manau, dalis žmonių tikrai patikėtų, kad valdžia valosi. Tai yra geras dalykas. Tačiau Jūs pažiūrėkite į prezidentę. Kokia jos retorika? Visi esą korumpuoti, oligarchai, visus reikia bausti ir panašiai. Ir ką? Tik keletas parodomųjų akcijų. O kur nuosekli kova, kuri duotų rezultatų?
– Kad ir Darbo partijos byla. Jeigu jos įkūrėjas nebūtų pabėgęs į užsienį, galbūt byla jau būtų baigta?
– Galbūt. Bet kiekvienoje partijoje yra nuteistųjų. Bėda, kad taip yra.
– Pone Paulauskai, kodėl Jūs, buvęs generalinis prokuroras, apskritai ėjote į partiją, kurios byla jau buvo teisme, jai vadovavo įtariamas sukčiavimu asmuo. Ar vieta sąraše, Seime yra tai, dėl ko galima viską nustumti į šoną?
– O kur aš turėjau eiti? Pas konservatorius? Jūs suplakate du dalykus: sakote, kad buvęs prokuroras. Bet šiandien aš esu politikas. Ir ne aš vienas toks.
– Bet politikas tai asmuo. Jis turi tam tikrus įsitikinimus, moralės normas. Kaip žmogus, gynęs įstatymą, gali būti su asmeniu, kuris nusižengia įstatymui? Dalis visuomenės tikrai to nesupranta.
– Aš atėjau į partiją, ne pas kažką. Toje partijoje yra tūkstančiai žmonių. Už ją balsavo šimtai tūkstančių. Atėjau į partiją ne dėl V. Uspaskicho, o dėl žmonių, kurie gerai dirba. Nesuprantu, kodėl norima įteigti, kad visi partijoje blogi, nes joje yra V. Uspaskichas.
– Bet jis įkūrė partiją, jis vadovauja.
– Šiandien jis net ne pavaduotojas, tik garbės pirmininkas.
– Tai susiję su teismais, jis nenori užimti pareigų. Tai akivaizdu.
– Jis – garbės pirmininkas. Konstatuoju faktą ir tiek.
– Pakalbėkime apie Jūsų apsisprendimą. Jūs pasvėrėte visus „už“ ir „prieš“, kad Jums verta dalyvauti prezidento rinkimuose?
– Taip. O kodėl neverta? Manau, daugelis žmonių šiandien ieško alternatyvos – prezidentei ir aš galiu pateikti. Jeigu rinkimų kompanijoje bus tik viena prezidentė ir daugiau nieko, tai... Dabar jai jau kabinama išankstinė pergalė. Manau, kad turi būti konkurencija. Tai ir demokratijai nauda, ir diskusija turi būti. Jei jos nebus, Lietuva žengs didelį žingsnį atgal.
– Nesiginčysiu – kuo didesnė konkurencija, tuo geriau. Bet Darbo partija anksčiau darydavo apklausas, analizuodavo galimybes. Koks stebuklas turėtų įvykti, kad visuomenė Jus įvertintų, nes Jūs dabar nesate tarp populiarių politikų?
– Turėtų vykti susitikimai su visuomene, mano požiūrio į prezidento pareigas aiškinimai ir kritika, kaip dabar vykdomos prezidento pareigos. Palaukim dar kelis mėnesius ir matysime.
– Įsivaizduokime situacija, kuri gana reali. Rinkimai vyks kitų metų gegužę, ir gali būti, kad Darbo partijos įkūrėjas jau bus kalėjime. Visuomenė Jūsų klaus: kaip atsitiko, kad esate kandidatas nuo partijos, kurios įkūrėjas sėdi už grotų?
– Aš ne V. Uspaskicho, o Darbo partijos kandidatas. Ji mane iškėlė, o ne V. Uspaskichas. Jis anksčiau pasisakė už A. Butkevičių, už kitus, bet ne už Paulauską. O kalbant apie mano apsisprendimą, tai niekas rimtai nepažiūrėjo į prezidento pareigas. Buvo tabu jas kritikuoti. Žurnalistai kritkuodavo, bet visuomenės tai nepasiekė. Bet šiandien visuomenė mato, kad leistina kritikuoti, galima nurodyti klaidas, galima pasakyti, kad Lietuva praskolinta su prezidentės pritarimu, kad autokratinis valdymas nėra pats geriausias, nes nėra rezultatų. Užsienio politika sujaukta, chaotiška. Todėl žmonėms reikia ir sakyti, kad mūsų produktai nevažiuoja į Rusiją, nes nėra santykių su ja. Kai pradedi kalbėti, žmonės ima suprasti, kad ne viskas taip gražu, kaip bandoma pateikti.
– Aš nekalbu apie Jūsų idėjas, o apie galimybes. Praėjo jau 16 metų, kai dalyvavote prezidento rinkimuose ir nuo tada Jūsų populiarumas mažėjo. Man sunku suprasti Jūsų motyvus.
– Norint laimėti, reikia nusipirkti bilietą. Nepabandysi, nesužinosi. Jeigu žmogus nori, turi bandyti, rizikuoti. Manau, iki rinkimų galiu įtikinti nemažai žmonių, kad yra ir alternatyva.
– Ar sutiktumėte susilažinti, kad būsite antrajame rinkimų ture?
– Atsakysiu po kelių mėnesių.
