Premjeras arba nežino, arba nenori žinoti, kad valstybėje yra didžiuliai rezervai tiek didinant biudžeto pajamas, tiek jas mažinant. Negalima apsiriboti tik socialiai jautriausiomis žmonių grupėmis. Negudraukime ir prisipažinkime, kad prieš rinkimus garsiai žadėję sutvarkyti oligarchus ir jų remiamus klanus, šiandien valdantieji tuos pažadus jau pamiršo.
Lengviausia sėdint kabinetuose su žirklutėmis grynai buhalteriškai vienur nukirpti, kitur pridėti (turima galvoje mokesčius). Tačiau valstybės ir žmonių gyvenimas žymiai sudėtingesnis ir įvairesnis nei matosi iš kabineto ar užtamsinto, su žiburėliais lenkiančio, limuzino lango.
Palaikau premjerą, kad valstybė turi tiek išlaidauti, kiek yra galimybių. Todėl pirmiausia, apjungiant įvairias valdžios institucijas, galime per šiuos metus iš 65.000 valstybės tarnautojų armijos palikti tik 40.000. Ekonomija bus milijardai litų ir žmonės lengviau atsikvėps – liks mažiau kam kyšius duoti. Baigti nevaisingus postringavimus saulėlydžio komisijoje, o priiminėti konkrečius sprendimus. Kiek reikia laiko, kad panaikintume virš šimto iš biudžeto besimaitinančių viešųjų įstaigų. Joms reikia tiesiog nutraukti finansavimą. Iki minimumo sumažinti reprezentacines išlaidas, paliekant jas tik aukščiausiems valstybės pareigūnams. Rodant solidarumo pavyzdį su visa krizę išgyvenančia Tauta, 18 mėnesių įšaldyti 40% politikų, valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimus. Atsisakyti tarnybinių automobilių ir kompensacijų už savų naudojimą, išskyrus įstaigų vadovus ir vieną budintį. Bet tai daugiau tvarkos dalykai, nors labai reikalingi.
Didžiausi resursai valstybėje slypi oligarchinėse-monopolinėse struktūrose. Būtinas greitas, su viešu rezultatų paskelbimu, mokesčių auditas šalies didžiausiose verslo įmonėse. Garantuotai, jei tai bus atlikta sąžiningai, bus atskleista daug išsisukinėjimo nuo mokesčių atvejų ir įvairiausių schemų kaip jie lyg ir legaliai nemokami. Atlikus lyginamąją analizę bus nustatyta, kad gaunantys didesnes pajamas, deja, santykinai susimoka mokesčių mažiau ir jiems lieka daugiau nei smulkiojo verslo atstovams. Viena neskelbiama mokesčių landa turtuoliams palikta lyg ir specialiai. Jeigu parduodi kurios nors įmonės akcijas, jas išlaikius daugiau nei vienerius metus, nemoki mokesčių. Kaip pavyzdys, dabartinis europarlamentaras V. Uspaskih, kandidatuodamas į Seimą 2008 m. deklaravo, kad pardavęs akcijas gavo 6 milijonus litų, o mokesčių sumokėjo 0 Lt. Jis pasinaudojo aukščiau minėta landa. Tokių pavyzdžių sąrašą galima tęsti ir tęsti. Bet kažkodėl apie šios landos užtaisymą premjeras A. Kubilius nekalba. Asmeniškai apie tai sakiau buvusiam finansų ministrui A. Šemetai, bet jis išrūko į Briuselį – ne tas galvoje buvo. Premjeras taip pat nesuka galvos, kad pasinaudojant neeiline situacija, pats laikas sutramdyti didžiųjų prekybininkų, praktiškai veikiančių ne konkurencijos sąlygomis, savivalę kitų verslininkų atžvilgiu. Būtina reglamentuoti jų atsiskaitymo terminus už pateiktą produkciją. Dabar jie tai daro per keletą mėnesių (3 ir daugiau). O juk maisto produktai taip ilgai nepardavinėjami. Jie tiesiog veltui naudojasi svetimais pinigais. Ši priemonė padės gamintojams ir sudarys geresnes sąlygas įplaukoms į biudžetą.
Didžiuliai rezervai slypi visų rūšių energetinėse įmonėse. Jau tapo norma, kai čia išmokamos šimtatūkstantinės kompensacijos, vėl gi, valstybei priklausančių pinigų. Šioje srityje, pirmiausia, būtina uždrausti tarpininkus, tokius kaip „Dujotekana“, veikiančią dujų ūkyje bei ERC (energijos realizavimo centrą), veikiantį šalies elektros energijos sektoriuje. Tai šimtai milijonų litų, kuriuos gali perimti valstybė. Taip pat valstybė, be išsisukinėjimų, turi perimti LEO Lt turtą, kaip neteisėtai sukurtą. Iš „Rubikono“ įmonių grupės perimti visą šilumos ūkį. Šiais veiksmais valstybė įgis realią galimybę įtakoti kainų formavimą šiose natūraliose monopolijose ir gauti papildomas pajamas biudžetui iš įmonių pelno. Reikia pripažinti realybę, rinkos šiose monopolijose sukurti, ypač mūsų nedidelėje valstybėje, negalima ir nereikia. Šios sritys turi būti valstybės nuosavybė ir jos valdomos. Taip pat reikalinga rimta visų infrastruktūros įmonių veiklos efektyvumo analizė, siekiant atskleisti ir geriau panaudoti esamus rezervus. Epizodiškai į viešumą patenkanti informacija patvirtina, kad didžiulės lėšos šioje srityje dažnai naudojamos neatsakingai. Valstybė, skatindama ūkio atsigavimą, privalo pati investuoti į infrastruktūras, aukštųjų technologijų bei energetikos įmonių kūrimą. Tik taip galima užtikrinti darbo vietų didinimą, mažinti bedarbystę ir mažinti biudžeto lėšas pašalpoms. Be to tai padės ekonomikos atsigavimui ir krizės įveikimui. Siekiant surinkti daugiau lėšų į biudžetą nebūtina kelti mokesčių, kas nedavė ir neduos efekto, o padėti įmonėms atsigauti. Vieša paslaptis - krizę sukėlė finansų sektorius. Bankai, ypač Lietuvoje, sustabdę finansavimą, sudavė papildomą smūgį ir šalies ūkiui. Kadangi mūsų valstybė neturi įtakos šalyje veikiantiems užsienio bankams, privalome greitai įsteigti valstybinį-komercinį banką ir pradėti finansuoti perspektyvius ūkio segmentus. Vyriausybė be didelių išvedžiojimų ir svarstymų turi įkurti specialų inovacijų fondą iš kurio 100% būtų finansuojamos aukštųjų technologijų įmonės jų startiniame etape, su sąlyga, kad efektas bus greitas ir realus.
Mokslininkų yra įrodyta, kad šalyje, kurioje gyvena mažiau nei 5 milijonai gyventojų, užtikrinti neiškreiptą konkurencinį laisvos rinkos funkcionavimą, praktiškai neįmanoma. Tai stebime ir Lietuvoje. Konkurencijos Taryba yra bejėgė prieš kartelinius susitarimus ir tikros konkurencijos nebėra. Turime susitarti su politinėmis grupėmis, o ypač su piliečiais bei specialistais, kaip šalinsime krizę sukėlusias priežastis. Siūlau, siekiant įveikti krizę, pasirašyti bendranacionalinį susitarimą ne tik tarp politinių partijų, bet svarbiausia, tarp socialinių partnerių, kurio esminis principas būtų, kad mūsų valstybė savo raidoje taikys mišrų vystimosi modelį. Tai subalansuotų privataus ir valstybinio sektoriaus sąveika, grindžiama privačia ir valstybine nuosavybe. Tuo mes parodytume savo piliečiams ir užsieniui, kad supratome krizės padarinius ir nekartosime tų klaidų ateityje. Taip pat atsisakyti bet kokių nereikalingų gąsdinimų mažinant socialines išmokas, ypač pensininkams. Neaišku kas suformavo premjero nuostatą, kad skubus euro įvedimas mus išgelbės nuo krizės . Atvirkščiai, toks greitas valiutos keitimas atneš Lietuvos ūkiui ir žmonėms žlugdančias pasekmes. Tai tikrai būtų naudinga tik oligarchams ir bankams. Aukoti dėl saujelės turtuolių didelės dalies gyventojų likimus yra tikrai neatsakinga. Be to, esu įsitikinęs, kad prievartinis euro įvedimas nesusitarus ir neturint didesnio šalies gyventojų pritarimo, pasmerktas žlugti, kaip jau yra buvę. Kaip pagarbos savo piliečiams pavyzdį mums ne kartą yra demonstravę kaimynai. Jokios isterijos nekėlė Norvegijos valdžia, kai referendumu šios šalies žmonės nusprendė nestoti į ES. Lyg taip pat dalykiškai ir pagarbiai buvo sutiktas Švedijos piliečių sprendimas referendume neįsivesti euro. Mūsuose iš valstybės kišenės gyvenančių politologų pasamprotavimai viešoje erdvėje priverčia suklusti: kaip yra nuvertinama žmonių nuomonė. Neseniai teko girdėti, kad referendumai iš vis yra pavojingi valstybės valdymui. Suprask, Švedijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje – viskas tinka, o lietuviai tokie kvailiai, kad už juos nuspręsti gali tik saujelė amžinai sėdinčių valdžios krėsluose. Taip ir susimąstai, o gal mūsuose ir rinkimų nebereikia. Valdžia juk geriau žino kaip mums gyventi ?! Jei dar esame demokratinė, o ne biurokratinė – oligarchinė valstybė, negalime selekciniu būdu veržti jau nebe diržus, o kilpą ant kaklo pensininkams, mokytojams, mamoms, gydytojams, policininkams ir merdinčiam smulkiam verslui. Valdžios vyrai, jeigu jiems sudėtinga pradėti veržti oligarchus – monopolistus, kad ir jie įneštų savo asmeninį indėlį į krizės įveikimą, lai užsitikrina šiuose veiksmuose piliečių paramą. Esu įsitikinęs, jei valdžia realiai pradės matomas ir greitas permainas šioje srityje, Tauta tikrai ją rems. Vienas klausimėlis: ar tam užteks drąsos? Juk čia laukia daug išbandymų. O su mūsų kantria liaudimi galima elgtis kaip kam šauna į galvą. Šiandien sumažinti algą, poryt jau ne. O paaiškinti, kad tai tik nesuprastas humoras. Nenoriu būti pranašu, bet po tokių juokelių gali būti ir ašarų, labai norisi, kad taip neatsitiktų.
Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
