Šiandien Donatas Banionis džiaugiasi gyvenimu, tvarko memuarus, stebi teatrą ir visiems primena, kad labai netoli ta riba, už kurios baigiasi gyvenimas, todėl jį reikia nugyventi prasmingai. Artėjant apvaliam jubiliejui scenos legenda nori ne tik pasidžiaugti Lietuvos menininkų pergalėmis, bet ir pažerti priekaištų. Labai jau šiandieninis teatras tapo paviršutiniškas.
Mažai kas žino, kad Donatas Banionis, jei nebūtų tapęs aktoriumi, būtų tapęs puodžiumi. Tėvai iš mažojo Donatuko lipdė keramiką. 1941-aisiais Banionis baigė Kauno amatų mokyklos keramikos skyrių. O Antrojo pasaulinio karo priešaušryje Banionį atrado Miltinis. Donatui tada tebuvo septyniolika. Prasidėjus karui, Miltinis pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Paryžiuje. Donatas su poetu Vytautu Mačerniu mėgino bėgti paskui mokytoją. Bombų kruša sustabdė šį jaunuolių žygį – Mačernį pakirto sovietų sviedinio skeveldra. Po karo Miltiniui grįžus į Lietuvą, Banionis ėmė dirbti Panevėžio teatre. Sukūrė dešimtis vaidmenų: A. Čechovo „Piršlybose“, N. Gogolio „Revizoriuje“, keletą vaidmenų K. Binkio „Atžalyne“. Tačiau šlovę Banioniui atnešė kinas. Ypač Vytauto Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“. Filmas netrukus tapo visoje Europoje pripažintu kino šedevru. Po jo D. Banionis tapo vienu ryškiausių Sovietų Sąjungos kino artistų. Jam buvo įteikta premija už geriausią vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“, suteikta Sovietų Sąjungos valstybinė premija bei Sovietų Sąjungos liaudies artisto vardas. Apie D. Banionį rusai statė dokumentinius filmus.
Šlovė leido Donatui keliauti po pasaulį. Garsiam Sovietų Sąjungos artistui buvo leidžiama žymiai daugiau nei visiems kitiems. Todėl Banionis mėgavosi neįtikėtinais potyriais. Vienas tokių – gastrolės Japonijoje. Japonai Banioniui rodė vietos privalumus, o juk vienas pagrindinių privalumų – geišos. Tokia geiša ir įsitvėrė Donatui Banioniui į vieną vietą.
„Atsidūriau Japonijoje, mane ten pasikvietė japonai į „Gojos“ premjerą. Paklausė „Ko norėtumėt?“ Aš sakau: „Geišų pamatyti.“ „Prašom, va šitas jus nuves“. Nuėjom pas geišas, atėjo senučiukė, šalia manęs atsisėdo, capt už tos vietos ir laiko. „O Jėzus, sakau, klausykit, mane jau laiko.“ O jis: „Kentėk, kentėk.“ Tai geišai tuomet buvo apie 90 metų. Bet man sakė tylėti ir džiaugtis. Ką darysi. Atkentėjau“, – šypsosi D. Banionis. Aktorių tais laikais žinojo ir anuometiniai Holivudo kūrėjai. Jam buvo leista apsilankyti brangiausių pasaulio filmų fabrike. Beje, amerikoiečiai apstulbo sužinoję, kiek uždirba garsiausias Sovietų Sąjungos artistas.
