Besibaigiant 2004 m. rugsėjo 1-osios šventei Beslane, Rusijos pietuose esančiame miestelyje, kilo sumaištis.
Į mokyklos teritoriją įsivežė mažiausiai 32 kaukėti individai ir pradėjo šaudyti į šventėje dalyvaujančius vaikus, mokytojus ir tėvus.
1 200 vaikų ir suaugusiųjų buvo laikomi mokyklos sporto salėje, o įkaitus „įkalinę“ asmenys, čečėnų separatistų grupuotės „Rijado as-Saliheeno kankinių brigada“, reikalavo pripažinti Čečėnijos nepriklausomybę ir nedelsiant išvesti karius iš regiono.
Trijų dienų pragaras
Įkaitai sprogmenų padengtoje sporto salėje buvo laikomi tris dienas. Separatistai neleido jiems nei valgyti, nei gerti. Kai kurie buvo priversti gerti savo šlapimą tam, kad išgyventų.
Rusijos specialiosios pajėgos akylai stebėjo pastatą bei bandė derėtis su užpuolikais. Aplink pastatą buvo susibūrusios įkaitų šeimos, draugai bei giminaičiai, krūpteldami kiekvieną kartą, kai pasigirsdavo pavieniai šūviai.
Rugsėjo 2 d. separatistai sutiko derėtis su buvusiu kaimyninės Ingušijos respublikos prezidentu Ruslanu Auševu ir leido jam patekti į mokyklos vidų bei paleisti įkaitus.
Rugsėjo 3 d. vietos valdžios institucijoms buvo leista išvežti prie mokyklos gulinčius aukų kūnus. Tačiau medicinos darbuotojams priartėjus prie mokyklos nutiko tai, ko labiausiai bijojo šalia pastato susirinkę piliečiai – du darbuotojus nušovė, o po 20 sekundžių nuaidėjo du sprogimai.
Separatistams detonavus sporto salėje prikabintas bombas, įgriuvo salės stogas ir aukų skaičius smarkiai išaugo. Po pirmojo sprogimo iš mokyklos ėmė bėgti įkaitai, o Rusijos specialiosios pajėgos šturmavo pastatą.
Liko tik vienas separatistas
Po šturmo Rusijos pajėgos likvidavo visus separatistus, išskyrus vieną. Likęs gyvas Nur-Paši Kulajevas buvo sugautas valdžios institucijų ir 2006 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Tankų patrankos, granatsvaidžiai ir liepsnosvaidžiai buvo naudojami Rusijos specialiųjų pajėgų ir daug bandžiusių pabėgti, buvo pagauti kryžminėje ugnyje. Tad nėra aišku nuo kurių kulkų galėjo mirti įkaitai – čečėniškų ar rusiškų.
Oficialiais duomenimis, galutinis aukų skaičius pasiekė 334 – daugiau nei pusę jų yra vaikai.
Europos nuosprendis
2006 m. gruodį Rusijos parlamentinė komisija paskelbė ataskaitą, kurioje atmetė bet kokią valdžios institucijų kaltę dėl apgulties aukų skaičiaus. Žinoma, ataskaita prieštaravo liudininkų parodymams, o išgyvenusieji oficialiai pasmerkė ataskaitą.
Todėl 2007 m. į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) kreipėsi apie 400 Rusijos piliečių, kurie buvo vienaip ar kitaip nukentėję išpuolyje. Jie padavė Rusijos valstybę į teismą.
EŽTT dėl išpuolio kritikavo Rusiją. Pasak Teismo, Rusija turėjo pakankamai konkrečios informacijos, kad toks išpuolis gali įvykti, bet jokių veiksmų realiai nesiėmė.
Institucija taip pat sukritikavo Rusijos galingų ginklų naudojimą bei tvirtino, kad toks Rusijos valdžios poelgis turėjo įtakos aukų skaičiui bei abejojo ar toks jėgos panaudojimas buvo pateisinamas.
Galiausiai, Teismas nusprendė, kad Rusija turėtų sumokėti 2,9 mln. eurų kompensaciją.
Rusijos atsakas
Žinoma, Rusijos vyriausybė pareiškė, kad toks EŽTT sprendimas yra „visiškai nepriimtinas“.
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, kuris vis dar yra išlaikęs savo poziciją net ir po 20 metų, teigė, kad Rusija negali sutikti su tokiu sprendimu.
„Mes tikrai negalime sutikti su tokiu vertinimu šalyje, kuri nukentėjo nuo ne vieno teroristinio išpuolio“, – teigė D. Peskovas.
Teisingumo ministerija paneigė, kad buvo panaudota pernelyg didelė jėga, ir pareiškė, kad vyriausybė apskųs nutartį per trijų mėnesių terminą.
Rusijos vyriausybė užginčijo sprendimą aukštesnės instancijos teisme: ji teigė, kad kelios teismo išvados yra „nepagrįstos“. Nepaisant to, Kremlius galiausiai sutiko su sprendimu po to, kai Strasbūre įsikūręs teismas atmetė skundus.
Čečėnijos karas
Čia svarbu prisiminti istorinį kontekstą, nes iki Antrojo Čečėnijos karo buvo ir Pirmasis. Jis prasidėjo 1994-aisiais, prezidento poste taip pat esant B. Jelcinui. Rusija savo karines pajėgas į Čečėniją įvedė šiai niekaip nesutinkant raštiškai įtvirtinti, kad priklauso Rusijos Federacijai.
Prasidėjo ilgas ir kruvinas karinis konfliktas, o abiejų kariaujančių pusių derybos pradėtos tik 1995 m. čečėnams surengus teroristinį išpuolį ir paėmus bent 1,3 tūkst. žmonių įkaitais Rusijos miesto Budionovsko ligoninėje. Tačiau konfliktas galiausiai baigėsi tik 1997-aisiais, kai B. Jelcinas su Čečėnijos prezidentu Aslanu Maschadovu pasirašė taikos sutartį.
Ir štai po poros metų, 1999-ųjų rudenį, Rusijai pradėjus, kaip ji tai oficialiai vadino, Antiteroristinę operaciją Šiaurės Kaukaze, prasidėjo Antrasis Čečėnijos karas. Oficiali karo pabaiga paskelbta 2000-aisiais, Rusijos karinėms pajėgoms kontroliuojant didžiąją dalį šalies. Netrukus V. Putinas okupuotoje Čečėnijoje įvedė tiesioginį valdymą, vadovauti jai paskyrė sau pavaldų Achmadą Kadyrovą, kurio sūnus Ramzanas po tėvo mirties Čečėniją valdo iki šiol. 2003-aisiais Čečėnija pripažinta Rusijos Federacijos dalimi.
